Gyvenimo prasmė kaip prigimtinė funkcija

Kodėl aš gyvenu? Kodėl reikia gyventi? Kokia mano gyvenimo priežastis? Svarbūs klausimai, kuriuos užduoda daugelis žmonių. Be didelių įžangų, pasvarstykime šia tema plačiau.

Sąvokų apibrėžimas

Šio pasisakymo ribose nebus nagrinėjami metafiziniai klausimai apie tai, kaip atsirado tai kas yra ir kodėl būtent taip yra kaip mes viską turime. Laikomės sąlygos, kad žmogus yra ir nagrinėjame vieną atskirą jo esamos būties aspektą – gyvenimo prasmę, t.y. kaip galima suvokti koks yra tas „didysis planas“ kodėl mes gyvename.

Buitinėje kalboje dažniausiai vartojamas išsireiškimas gyvenimo prasmė mūsų atveju yra per daug aptaki sąvoka. Žodis gyvenimas nūdienoje suvokiamas neatskiriamai nuo įvairių jo atspalvių: prasmingas, visavertis, turiningas ir pan. Žodis prasmė dažnai suvokiamas kaip atsiradimo priežastis, o tai, kaip minėjome, nereikalingai išplečia analizės objektą į metafizinę erdvę.

Norėdami aiškiau apibrėžti pasirinktą analizės objektą sukursime ir panaudosime naują terminą – prigimtinė funkcija. Prigimtinė – reiškia nuo objekto egzistavimo priklausoma, o ne jį sąlygojanti sąvoka. Funkcija – apibrėžia kokias veiklas turi atlikti objektas atsižvelgiant į jo esamą sandarą. Taigi, prigimtinė žmogaus funkcija apibrėžia kokia yra bazinė žmogaus egzistavimo priežastis.

Apimties prasme prigimtinės funkcijos sąvoka parodo kodėl žmogus yra, tačiau neapima detalesnių, individualiems žmonėms skirtingų, funkcijos realizavimo būdų: gyvenimo tikslo (siekiamos idealios būsenos) ar gyvenimo strategijos (pasirinktų idealios būsenos siekimo būdų).

Autonominiai komponentai parodo viso žmogaus funkciją

Žmogus atlieka savo prigimtinę funkciją visą laiką, tol kol egzistuoja ir tai vyksta nepriklausomai nuo to ar jis suvokia savo funkciją ar ne. Net ir nežinodamas savo buvimo priežasties žmogus vistiek yra, o savo buvimu parodo, kad prigimtinę funkciją atlieka. Tai, kad prigimtinei funkcijai realizuoti nereikia jos sąmoningai suvokti reiškia, kad nėra reikalingos nei racionalios pastangos, nei bendrai – protas.

Nuolatinis prigimtinės funkcijos realizavimas be racionalių pastangų reiškia, kad tai yra padaroma jo kūną sudarančių, tačiau nuo valios pastangų nepriklausomų, sistemų pagalba. Genai, pasąmonė ir kiti autonominiai organizmo mechanizmai veikia pagal prigimtinę paskirtį ir tokiu būdu užtikrina, kad žmogus, kaip visuma, atliktų savo prigimtinę funkciją. Todėl, norėdami suvokti viso žmogaus egzistavimo priežastį, pažvelgsime į atskirų žmogaus komponentų veikimo paskirtį.

Prigimtinė žmogaus funkcija – gyventi

Panagrinėsime vieną iš autonominių žmogaus komponentų – ląstelę. Ląstelės sudaro mūsų fizinį kūną, yra nepriklausomos nuo mūsų racionalų pastangų ir veikia pagal paskirtį, kuri numatyta jos buvimo priežastyje.

Pagrindinė ląstelės egzistavimo paskirtis yra funkcionuoti – užsiimti specializuota „veikla“. Visgi, tai nėra pirminė užduotis. Norint atlikti kažkokį veiksmą pirmiausiai reikia egzistuoti, t.y. palaikyti gyvybę. Nesunku pastebėti, kad ląstelė pirmiausia atlieka veiksmus reikalingus gyvybei palaikyti: maitinasi, vystosi ir t.t. Tik po to, „laisvu nuo gyvybės užtikrinimui reikalingu veiksmų, laiku“, ląstelė vysto savo funkcinius sugebėjimus platesnei sąveikai su aplinka.

Gyventi arba palaikyti gyvybę – yra pagrindinis kiekvieno gyvo organizmo uždavinys, nes jo realizavimas yra pagrindinė sąlyga atlikti kitas, atsižvelgiant į organizmo sandarą galimas, veiklas. Žmogus taip pat, būdamas gyvas ir tol kol jis yra gyvas, visada turi bazinė užduotį – prigimtinę funkciją gyventi. Tai nėra racionalus tikslas, prigimtinė funkcija atsiranda gimstant ir išliekanti visą laiką iki mirties.

Gyvenimas neturi nustatytos trukmės

Sąvoka gyventi iš karto kelia klausimą – kiek ilgai? Pažvelkime vėl į ląstelę. Ląstelės gyvena tiek, kiek reikia jų egzistavimo priežasčiai realizuoti. Jos atsiranda tam, kad atliktų tam tikrą funkciją ir kai ji yra realizuojama (atmetant atvejus kaip ląstelė žūva dėl „senatvės“, „ligos“ ir pan.) ji pati susinaikina arba yra sunaikinama kitų organizmo sistemų.

Ląstelės atveju lengva nustatyti jų funkcinę priežastį, nes ji būna viena arba keletas. Žmogaus galimų veiklų spektras yra labai platus, todėl apibrėžti organizmo sandaros sąlygojamos funkcinės egzistavimo priežasties neįmanoma. Dėl šios priežasties vienintelis galimas kelias kaip išsiaiškinti funkcinę egzistavimo priežastį yra suprasti žmogaus atsiradimo priežastį, arba atsakyti į egzistencinį klausimą kodėl mes atsiradome. Į šį klausimą taip pat nėra atsakyta, o šiame pasisakyme jo nenagrinėsime.

Kadangi žmogaus atsiradimo priežastis nėra žinoma ir mes negalime išsiaiškinti žmogaus funkcinės paskirties – šiuo metu mes negalime apibrėžti ir prigimtinės funkcijos realizavimo trukmės. Ryšium su tuo, kad žmogus turi gyventi tol, kol išpildys savo prigimtinę funkciją, o kada ji yra realizuojama (jei išviso) mes nežinome, veda prie išvados, kad žmogaus prigimtinė funkcija gyventi šiuo metu neturi nustatytos laiko trukmės ir todėl yra neriboto dydžio, t.y. gyventi kiek galima ilgiau.

Sudėtinė gyvenimo dalis – tobulėjimas

Prigimtinė funkcija gyventi kuo ilgiau dalinai apima tikslo sąvoką (reikia siekti gyventi kuo ilgiau), o todėl sąlygoja racionalias pastangas tikslui pasiekti. Žmogus savo aktyviais veiksmais turi sudaryti sąlygas, arba kitais žodžiais tariant – didinti savo galimybes, išgyventi ilgu laikotarpiu. Esamos padėties keitimas pageidaujama, išgyvenimo galimybes didinančia, padėtimi gali būti įvardintas kaip tobulėjimas.

Tikslo prasme tobulėjimas gali būti nukreiptas dvejomis pagrindinėmis kryptimis – asmeninis vystymasis ir aplinkos pritaikymas savo poreikiams. Visgi, tai per daug bendros kryptys, kurios nepasako kaip elgtis naudą maksimizuoti siekiančiam individualiam žmogui: kokiomis kryptimis nukreipti pastangas ir kokiomis tiksliai veiklomis užsiimti. Atsakymus į šiuos klausimus mums pateikia vienas iš socialinės sąveikos mechanizmų – darbo pasidalinimas.

Yra įrodyta, kad organizuodami ir koordinuodami skirtingų žmonių darbą galime gauti daug didesnį rezultatą nei susumavę kiekvieno iš jų individualiai pasiektus rezultatus. Dėl šios priežasties, žmogus, kaip racionalus naudą maksimizuojantis agentas, jungiasi į grupinę veiklą. Socialinėje erdvėje, atlikdamas siauroje srityje specializuotus darbus, individas gali užsitikrinti didžiausius rezultatus ir to pasekoje – didžiausio mąsto tobulėjimą.

Vietoje apibendrinimo

Žmogaus gyvenimo prasmė, įgyta kartu su atsiradimo faktu, yra gyventi ir savo racionaliomis pastangomis tobulėjant didinti išgyvenimo galimybes ateityje.

Spekuliantai – baltieji ekonomikos kūneliai

Pasaulinės maisto produktų trūkumo krizės aplinkoje įvairaus plauko gelbėtojai nesigilindami į reikalo esmę netruko apkaltinti spekuliantus kurie, kaip teigia kaltintojai, užsiimdami savo veikla prisideda prie pasiūlos ribojimo ir visuotinių kainų kilimo.

Panagrinėkime detaliau kuo užsiima spekuliantai ir kaip jų veikla įtakoja rinką.

Kaina – vertės išraiška

Kiekviena gėrybė turi savo kainą, kurios laisvas nusistatymas yra vienas iš būtinųjų laisvos rinkos egzistavimo prielaidų. Kaina formuojasi atsižvelgiant į tai, kaip esanti pasiūla patenkina esančią paklausą ir parodo kiek reikėtų atsisakyti kitų gėrybių (ar pinigų) siekiant įsigyti vieną vienetą norimos gėrybės.

Rinkos kaina ne tik leidžia palyginti skirtingų gėrybių teikiamą naudą individualiam rinkos dalyviui (susiformuoti preferencijų eilę), bet ir leidžia skirtingiems rinkos dalyviams nebyliai derinti savo veiksmus tarpusavyje, organizuojant gamybą ir tarpusavio mainus. Kuo tiksliau kaina atspindi realią pasiūlos ir paklausos būklę, tuo efektyviau yra paskirstomos ir panaudojamos gėrybės, tuo daugiau naudos sukuria visa ekonomika.

Spekuliantai prognozuoja kainas

Pirminė ir pagrindinė spekuliantų veikla yra rinkos analizė ir prognozavimas. Jie seka pasirinktą rinką įtakojančius veiksnius ir vertinami jų poveikio kryptį ir mąstą bando pagrįstai nuspėti ateityje susiformuosiančią gėrybių paklausą ir pasiūlą bei atitinkamą pusiausvyros kainą. Pastebėję, kad dėl esamų aplinkybių pasikeitimo turės keistis ir būsima pusiausvyros kaina, spekuliantai žengia į rinką ir atlieka pirkimo/pardavimo sandorius.

Priešingai nei mano daugelis, iš esmės spekuliantai uždirba ne todėl, kad prekiauja, bet todėl, kad teisingai numato ateities aplinkybes. Jei nepavyksta identifikuoti pagrįstų prognozių, spekuliantas gali visai rinkoje neprekiauti, nes atsitiktinis spėjimas statistiškai (t.y. neatsižvelgiant į galimus atskirų asmenų trumpalaikius atspėjimus) yra visada nuostolingas.

Visgi, aktyvi prekyba rinkoje yra labai svarbus aspektas. Pirmiausiai, spekuliantai nėra rinkos analitikai, kurie gali sąlyginai saugiai patarinėti dėl esamų rinkos sąlygų ir dinamikos. Spekuliantai savo sugebėjimus tikrina turimais pinigais, kuriuos investuoja remdamiesi savo prognozėmis. Tai užtikrina tiek individualių dalyvių savikontrolę, tiek ir geriausių rinkos dalyvių atranką verčiant tobulėti ar visai pasitraukti prasčiausiai dirbančius atstovus.

Antra, kiekvienu prekybiniu sandoriu individualūs spekuliantai įtakoja gėrybės kainą ta kryptimi, kurią jų manymu lemia besikeičiančios aplinkybės. Tokiu būdu, agreguotas daugelio nepriklausomų spekuliantų veikimas užtikrina, kad nuolat prisitaikanti rinkos kaina tiksliai atspindi visas reikšmingas pasiūlą ir paklausą įtakojančias aplinkybes.

Spekuliacinė prekyba šalina rinkos nuokrypius

Spekuliantai pradeda veiklą tada, kai rinkos kaina nebeatitinka pasikeitusių pasiūlos bei paklausos sąlygų ir savo veiksmais koreguoja kainą tol, kol ji pradeda atspindėti naująjį rinkos pusiausvyros tašką (kadangi kaina yra subjektyvus vertinimas – ji visada kinta, tačiau imant rinką kaip visumą trumpu laikotarpiu ji gan pastovi).

Kai paklausa ženkliai didesnė už pasiūlą spekuliantai perka gėrybes ir taip kelia kainą iki tikrosios pusiausvyros kainos, o kai paklausa mažėja – spekuliantai parduoda gėrybes ir kaina krenta iki tikrosios rinkos pusiausvyros kainos. Šis nuokrypių šalinimo mechanizmas pasireiškia tokiais aspektais (pristatyta tiekimo krizės atveju):

Skatinama gamyba. Kylančios kainos siunčia aiškų signalą gamintojams, kurie vedami potencialaus pelno skuba investuoti ir plėsti gamybinius pajėgumus, o tuo pačiu ir prekių pasiūlą.

Mažinamas švaistymas. Kylant kainoms, priklausomai nuo preferencijų skalės, vartotojai gali pradėti taupyti, keisti pakaitalais ar visai atsisakyti šių prekių. Taip mažinamas švaistymas, o prekes gauna tie, kas labiausiai jas vertina.

Užtikrinama nuolatinė mažmeninė pasiūla. Didėjant kainai mažinamas dabartinis vartojimas, tokiu būdu užtikrinant galimybę įsigyti prekes per visą laikotarpį iki sekančio natūralaus prekių riekimo ciklo.

Mažėja kainos svyravimo amplitudė. Pastoviai stebint rinką ir nuolat koreguojant kainas užtikrinamas daug tolygesnis ir racionalesnis kainos kitimas.

Užtikrinamas rinkos likvidumas. Spekuliantai įgalina verslo subjektus nuolat prekiauti gėrybėmis nepriklausomai nuo pasiūlos ciklo ar vartotojų rinkos sąlygų.

Spekuliantai yra aktyvūs rinkos analitikai, kurie nei apsunkina vartotojų gyvenimą, nei jį palengvina. Patenkinti rinką yra gamintojų užduotis. Spekuliantai užtikrina, kad esama rinkos kaina pilnai ir tiksliai atspindėtų numatomas paklausos ir pasiūlos sąlygas, tuo būdu leidžiant rinkai tiksliai suformuoti paklausą atitinkančią pasiūlą ir efektyviausiai paskirstyti ribotas gėrybes labiausiai jų pageidaujantiems subjektams.

Specifinių kaltinimų aptarimas

Nors spekuliantams pateikiami kaltinimai dažniausiai yra emocinio ar grynai politinio pobūdžio, apžvelkime keletą dažniausiai pasitaikančių.

Jei nebūtų spekuliantų kainos kiltų, bet ne tiek aukštai. Jei kainos išviso nekiltų, kiltų ne taip greitai, ar ne taip aukštai, tai įvairiais laipsniais pasireikštų visos bėdos, kurias spekuliacija sprendžia, nes prie mažų kainų: nėra skatinama gamyba; nėra poreikio taupyti (kol nesibaigė atsargos kainos išlieka mažos); pradžioje suvartojus vėliau, nors kainos taps milžiniškos, prekių paprasčiausiai nebebus; mažėja galimybė planuoti ir prognozuoti; didėja rinkos dalyvių savarankiškumas, o tai mažina specializaciją ir efektyvumą. Taip pat svarbu pažymėti, kad spekuliantai kainas kelia ne be galo, o tik tiek, kiek paklausa yra mažesnė už pasiūlą. Spekuliantai siekia pelno ir neperka daugiau (bei nekelia kainos aukščiau) nei tikrąsias rinkos aplinkybes atspindintis pusiausvyros taškas. Jei kai kurie spekuliantai užkelia kainą per daug, vėliau jie praranda pinigus ir taip faktiškai subsidijuoja rinką.

Spekuliantai naudojasi prekių trūkumu ir pelnosi tuo metu kai skurdžiausi kenčia. Aiškinimas analogiškas prieš tai esančiam. Spekuliantai nesukelia tiekimo krizės, tai lemia [valstybės intervencinių veiksmų iškreiptos rinkos sukelta] per maža gamyba. Spekuliantai parodo tikrąjį neatitikimo mąstą ir leidžia rinkai prisitaikyti per trumpiausią galimą laiką. Morališkai jie kalti tiek pat kiek ir bet kas už savo paslaugas prašantis pinigų: gydytojas, mokytojas ir t.t. Jei jų paslaugomis naudojamasi – jos buvo naudingos, jei ne – jie savo sąskaita gaišta laiką, o dažniausiai dar ir savo lėšomis subsidijuoja rinką.

Spekuliantai monopolizuoja rinką ir dirbtinai kelia kainas. Čia atskiras klausimas apie monopolijas. Trumpai, tai neįmanoma diktuoti [nerealių] sąlygų rinkoje tol, kol nėra ribojama konkurencija ir yra laisvas įėjimas į šaką. Laisvoje rinkoje tiekėjų rinkos galią riboja konkurentai (kurių atsiradimą/plėtrą skatina dideli viršpelniai), bendras klientų biudžetas ir siūlomi pakaitalai. Jei bet kokia didesnė galia atsirastų – ji būtų trumpalaikė. Vienintelis būdas realiai monopolizuoti rinka yra valstybinių potvarkių pagalba, o tai tik dar vienas valstybinės intervencijos į laisvą rinką trūkumų.

Kaip matome iš pristatytos analizės spekuliantai nesukelia ir nedidina pasaulinės maisto krizės, o priešingai yra tas mechanizmas, kuris padeda rinkai susireguliuoti ir greičiausiai bei lengviausiai iš krizės išeiti.

Anarchizmas. Apibrėžimas.

Bet kokios diskusijos pradžia yra apibrėžimai, kurie nusako dalyko turinį ir ribas. Jie leidžia vienodai suprasti apie ką kalbam ir kaip tai siejasi su kitais reiškiniais. Šio pasisakymo ribose aptarsime tris dalykus: individualų žmogų, idealius tarpusavio santykius ir praktinį sprendimą.

Pradžioje apsibrėšime pamatinius dalykus kuriuos aš suprantu kaip neginčytinas tiesas ir remiantis kuriomis mes toliau galėsime identifikuoti ir pagrįsti sekančias koncepcijas.

Prigimtinės teisės.

Visi žmonės iš prigimties yra vienodi (aš toks pat kaip ir tu), todėl nepriklausomi (aš nepriklausau tau, tu negali manęs valdyti). Nepriklausomumas – tai laisvė tvarkytis savo asmeninėje erdvėje pagal savo individualų supratimą. Ši asmeninė erdvė apima žmogaus gyvybę, jo veiklą ir jo asmeninę nuosavybę.

Anarchizmas.

Tai, kad žmogus turi neliečiamą erdvę ne tik suteikia jam asmeninės veiklos sritį, bet tuo pačiu ir nustato jo veiksmų ribas. Kadangi žmogus A turi asmeninę sritį, o visi žmonės yra lygūs, reiškia žmogus B irgi turi asmeninę sritį. Iš to seka, kad žmogus A yra laisvas realizuoti savo laisvę tiek, kiek jis neriboja kitų žmonių teisės į laisvę savojoje.

Asmeninės erdvės turėjimas ir iš to kylanti prigimtinė apsauga nuo prievartos, socialinėje erdvėje, reiškia laisvę nuo prievartinio valdymo.

Šiuolaikinė valstybė yra prievartinio valdymo mechanizmas (įrankis), kurio pagalba vieni žmonės, pasitelkdami jėgos svertus, naudoja prievartą kitų žmonių atžvilgiu. Nepaisant priežasčių kodėl jie taip elgiasi, jų veikla pažeidžia prigimtines žmogaus teises ir iš principo yra neteisėta.

Politinė filosofija, kuri atmeta bet kokius prievartinius valdymo veiksmus yra anarchizmas, išvertus pažodžiui – „be valdovo“. Ji teigia, kad bet kokie žmonių santykiai socialinėje erdvėje negali pažeisti individualaus žmogaus laisvės, todėl turi būti pagrįsti abipusiai savanoriškai atliekamais veiksmais.

Dauguma žmonių šioje vietoje sustoja manydami, kad tai yra viskas, ką galima žinoti apie šią utopinę pasaulėžiūrą. Visgi, yra kita, neatsiejama šios pasaulėžiūros dalis – praktinis jos įgyvendinimas. Tai anarchokapitalistinė, arba laisvos rinkos anarchizmo, sistema.

Anarchokapitalizmas.

Išlaikydamas prievartos nenaudojimo reikalavimą anarchokapitalizmas nubrėžia gaires kaip galima organizuoti anarchistinės visuomenės gyvenimą realiomis sąlygomis.

Ši sistema remiasi nuostata, kad žmonių laisvės geriausiai gali būti realizuojamos visuomenėje, kurios narių tarpusavio santykiai paremti laisvos rinkos ekonomikos mechanizmu. Tokioje aplinkoje kiekvienas, norintis gauti naudos sau, turi siūlyti ir savanoriškai apsikeisti naudingomis paslaugomis su kitais. Tokia vertės kūrimo sistema yra morališkai teisingiausia ir ekonomiškai efektyviausia.

Norint užtikrinti laisvos rinkos egzistavimą reikia įgyvendinti tris dalykus: teisę atlikti pirminį laisvų išteklių užvaldymą, galimybę atlikti laisvanoriškus mainus ir privačios nuosavybės neliečiamumą.

Mindaugas.

Pirmas

Pagal visas vaikystėje kultivuoto programavimo tradicijas skelbiu šio blog’o rašymo pradžią:

Hello world!

Mindaugas.