Gyvenimo prasmė kaip prigimtinė funkcija

Kodėl aš gyvenu? Kodėl reikia gyventi? Kokia mano gyvenimo priežastis? Svarbūs klausimai, kuriuos užduoda daugelis žmonių. Be didelių įžangų, pasvarstykime šia tema plačiau.

Sąvokų apibrėžimas

Šio pasisakymo ribose nebus nagrinėjami metafiziniai klausimai apie tai, kaip atsirado tai kas yra ir kodėl būtent taip yra kaip mes viską turime. Laikomės sąlygos, kad žmogus yra ir nagrinėjame vieną atskirą jo esamos būties aspektą – gyvenimo prasmę, t.y. kaip galima suvokti koks yra tas „didysis planas“ kodėl mes gyvename.

Buitinėje kalboje dažniausiai vartojamas išsireiškimas gyvenimo prasmė mūsų atveju yra per daug aptaki sąvoka. Žodis gyvenimas nūdienoje suvokiamas neatskiriamai nuo įvairių jo atspalvių: prasmingas, visavertis, turiningas ir pan. Žodis prasmė dažnai suvokiamas kaip atsiradimo priežastis, o tai, kaip minėjome, nereikalingai išplečia analizės objektą į metafizinę erdvę.

Norėdami aiškiau apibrėžti pasirinktą analizės objektą sukursime ir panaudosime naują terminą – prigimtinė funkcija. Prigimtinė – reiškia nuo objekto egzistavimo priklausoma, o ne jį sąlygojanti sąvoka. Funkcija – apibrėžia kokias veiklas turi atlikti objektas atsižvelgiant į jo esamą sandarą. Taigi, prigimtinė žmogaus funkcija apibrėžia kokia yra bazinė žmogaus egzistavimo priežastis.

Apimties prasme prigimtinės funkcijos sąvoka parodo kodėl žmogus yra, tačiau neapima detalesnių, individualiems žmonėms skirtingų, funkcijos realizavimo būdų: gyvenimo tikslo (siekiamos idealios būsenos) ar gyvenimo strategijos (pasirinktų idealios būsenos siekimo būdų).

Autonominiai komponentai parodo viso žmogaus funkciją

Žmogus atlieka savo prigimtinę funkciją visą laiką, tol kol egzistuoja ir tai vyksta nepriklausomai nuo to ar jis suvokia savo funkciją ar ne. Net ir nežinodamas savo buvimo priežasties žmogus vistiek yra, o savo buvimu parodo, kad prigimtinę funkciją atlieka. Tai, kad prigimtinei funkcijai realizuoti nereikia jos sąmoningai suvokti reiškia, kad nėra reikalingos nei racionalios pastangos, nei bendrai – protas.

Nuolatinis prigimtinės funkcijos realizavimas be racionalių pastangų reiškia, kad tai yra padaroma jo kūną sudarančių, tačiau nuo valios pastangų nepriklausomų, sistemų pagalba. Genai, pasąmonė ir kiti autonominiai organizmo mechanizmai veikia pagal prigimtinę paskirtį ir tokiu būdu užtikrina, kad žmogus, kaip visuma, atliktų savo prigimtinę funkciją. Todėl, norėdami suvokti viso žmogaus egzistavimo priežastį, pažvelgsime į atskirų žmogaus komponentų veikimo paskirtį.

Prigimtinė žmogaus funkcija – gyventi

Panagrinėsime vieną iš autonominių žmogaus komponentų – ląstelę. Ląstelės sudaro mūsų fizinį kūną, yra nepriklausomos nuo mūsų racionalų pastangų ir veikia pagal paskirtį, kuri numatyta jos buvimo priežastyje.

Pagrindinė ląstelės egzistavimo paskirtis yra funkcionuoti – užsiimti specializuota „veikla“. Visgi, tai nėra pirminė užduotis. Norint atlikti kažkokį veiksmą pirmiausiai reikia egzistuoti, t.y. palaikyti gyvybę. Nesunku pastebėti, kad ląstelė pirmiausia atlieka veiksmus reikalingus gyvybei palaikyti: maitinasi, vystosi ir t.t. Tik po to, „laisvu nuo gyvybės užtikrinimui reikalingu veiksmų, laiku“, ląstelė vysto savo funkcinius sugebėjimus platesnei sąveikai su aplinka.

Gyventi arba palaikyti gyvybę – yra pagrindinis kiekvieno gyvo organizmo uždavinys, nes jo realizavimas yra pagrindinė sąlyga atlikti kitas, atsižvelgiant į organizmo sandarą galimas, veiklas. Žmogus taip pat, būdamas gyvas ir tol kol jis yra gyvas, visada turi bazinė užduotį – prigimtinę funkciją gyventi. Tai nėra racionalus tikslas, prigimtinė funkcija atsiranda gimstant ir išliekanti visą laiką iki mirties.

Gyvenimas neturi nustatytos trukmės

Sąvoka gyventi iš karto kelia klausimą – kiek ilgai? Pažvelkime vėl į ląstelę. Ląstelės gyvena tiek, kiek reikia jų egzistavimo priežasčiai realizuoti. Jos atsiranda tam, kad atliktų tam tikrą funkciją ir kai ji yra realizuojama (atmetant atvejus kaip ląstelė žūva dėl „senatvės“, „ligos“ ir pan.) ji pati susinaikina arba yra sunaikinama kitų organizmo sistemų.

Ląstelės atveju lengva nustatyti jų funkcinę priežastį, nes ji būna viena arba keletas. Žmogaus galimų veiklų spektras yra labai platus, todėl apibrėžti organizmo sandaros sąlygojamos funkcinės egzistavimo priežasties neįmanoma. Dėl šios priežasties vienintelis galimas kelias kaip išsiaiškinti funkcinę egzistavimo priežastį yra suprasti žmogaus atsiradimo priežastį, arba atsakyti į egzistencinį klausimą kodėl mes atsiradome. Į šį klausimą taip pat nėra atsakyta, o šiame pasisakyme jo nenagrinėsime.

Kadangi žmogaus atsiradimo priežastis nėra žinoma ir mes negalime išsiaiškinti žmogaus funkcinės paskirties – šiuo metu mes negalime apibrėžti ir prigimtinės funkcijos realizavimo trukmės. Ryšium su tuo, kad žmogus turi gyventi tol, kol išpildys savo prigimtinę funkciją, o kada ji yra realizuojama (jei išviso) mes nežinome, veda prie išvados, kad žmogaus prigimtinė funkcija gyventi šiuo metu neturi nustatytos laiko trukmės ir todėl yra neriboto dydžio, t.y. gyventi kiek galima ilgiau.

Sudėtinė gyvenimo dalis – tobulėjimas

Prigimtinė funkcija gyventi kuo ilgiau dalinai apima tikslo sąvoką (reikia siekti gyventi kuo ilgiau), o todėl sąlygoja racionalias pastangas tikslui pasiekti. Žmogus savo aktyviais veiksmais turi sudaryti sąlygas, arba kitais žodžiais tariant – didinti savo galimybes, išgyventi ilgu laikotarpiu. Esamos padėties keitimas pageidaujama, išgyvenimo galimybes didinančia, padėtimi gali būti įvardintas kaip tobulėjimas.

Tikslo prasme tobulėjimas gali būti nukreiptas dvejomis pagrindinėmis kryptimis – asmeninis vystymasis ir aplinkos pritaikymas savo poreikiams. Visgi, tai per daug bendros kryptys, kurios nepasako kaip elgtis naudą maksimizuoti siekiančiam individualiam žmogui: kokiomis kryptimis nukreipti pastangas ir kokiomis tiksliai veiklomis užsiimti. Atsakymus į šiuos klausimus mums pateikia vienas iš socialinės sąveikos mechanizmų – darbo pasidalinimas.

Yra įrodyta, kad organizuodami ir koordinuodami skirtingų žmonių darbą galime gauti daug didesnį rezultatą nei susumavę kiekvieno iš jų individualiai pasiektus rezultatus. Dėl šios priežasties, žmogus, kaip racionalus naudą maksimizuojantis agentas, jungiasi į grupinę veiklą. Socialinėje erdvėje, atlikdamas siauroje srityje specializuotus darbus, individas gali užsitikrinti didžiausius rezultatus ir to pasekoje – didžiausio mąsto tobulėjimą.

Vietoje apibendrinimo

Žmogaus gyvenimo prasmė, įgyta kartu su atsiradimo faktu, yra gyventi ir savo racionaliomis pastangomis tobulėjant didinti išgyvenimo galimybes ateityje.

~ by Mindaugėlis on 2008 Gegužė 13.