Gyvūnai neturi teisių
Laisvoje šalyje gyvenantys žmonės turi galimybę ne tik savarankiškai organizuoti savo asmeninį gyvenimą, bet ir dalyvauti viešosios erdvės taisyklių nustatymo procesuose. Ši galimybė pagimdo įvairių iniciatyvų, kurios neretai įtvirtina jokio pagrindo neturinčias „teises“, pavyzdžiui: teisė į nemokamą išsilavinimą, teisė į nemokamą sveikatos apsaugą, teisę į minimalų atlyginimą už darbą, teisė į minimalų pragyvenimo lygį ir t.t.
Tarp visų šių pasiūlymų nuolat girdisi pareiškimai, kad net ir gyvūnai turi teisių, kurias reikia ginti. Kai kas nesibodi jų prilyginti net ir žmogaus teisėms.
Vieno subjekto teisė automatiškai tampa tam tikra kito subjekto pareiga, todėl tokių teisių iniciatoriai, prieš pradėdami „stumti“ savo pasaulėžiūrą kaip privalomas elgesio taisykles kitiems žmonėms, turėtų aiškiai įrodyti savo pasiūlymų teisėtumą. Kadangi gyvūnų teisių aktyvistai kaip taisyklė nesibodi detaliau paaiškinti, o juo labiau pagrįsti, savo įsitikinimų, čia trumpai apžvelgsime pagrindinius klausimo aspektus.
Žmogaus teisės kyla iš jo racionalios prigimties
Žmogaus teisės tai esminės teisės, kurias turi kiekvienas žmogus. Jos nėra racionaliai sukuriamos siekiant kažkokių tikslų ar norų, bet atrandamos objektyviai egzistuojančios tokios, kokias jas apibrėžia esama mūsų, kaip žmonių, biologinė konstrukcija.
Racionaliai nagrinėdami žmogaus būtį galime suvokti jo savybes: sugebėjimas priimti sąmoningus sprendimus, išsikelti tikslus, suprasti ir turėti vertybes, apsibrėžti ir laikytis socialinio bendravimo taisyklių ir pan. Šios savybės apibrėžia žmones kaip racionalius moralinius agentus veikiančius socialinėje aplinkoje.
Žmogaus prigimtinės teisės kyla iš prigimtinės visų žmonių lygybės. Jos kiekvienam žmogui garantuoja galimybę turėti individualią privačią erdvę (apimančią gyvybę, veiklą ir nuosavybę) kurioje jis yra laisvas veikti savo nuožiūra ir yra saugomas nuo prievartinio išorinių subjektų kišimosi.
Teisė į individualią neliečiamą erdvę realizuojama tik tada, kai šios teisės turėtojai laikosi pasyvios pareigos nesikišti į atitinkamą kitų subjektų individualią erdvę. Tai reiškia, sugebėjimas subjektui veikti kaip racionaliam moraliniam agentui yra būtina prielaida teisėms įgyti ir realizuoti.
Gyvūnai nesupranta, nepaiso, neprašo ir neturi teisių
Visi gyvosios gamtos atstovai, išskyrus žmogų, turi labai ribotas mąstymo galimybes. Pagal savo biologinę konstrukciją jie neturi racionalių sugebėjimų, įgalinančių priimti sąmoningus sprendimus, o su aplinka sąveikauja naudodami paprastus loginius modelius. Todėl jų egzistavimas pagrįstas mechanine prigimtinių funkcijų realizacija.
Neturėdami išvystytų racionalių sugebėjimų gyvūnai iš principo nesupranta teisių koncepcijos ir savo egzistavimu neturi jokio tikslingo santykio su jomis: nepaiso pasyvios prievolės gerbti kitų subjektų teises bei neprašo tokių teisių sau.
Dėl šių priežasčių galima teigti, kad gyvūnai iš principo negali turėti teisių, kurias galėtų realizuoti. Taip pat tai reiškia, kad žmonės negali suteikti gyvūnams kažkokių teisių savo nuožiūra, kurias neva reikėtų ginti.
Elgesys su gyvūnais – individualios moralės klausimas
Tai, kad gyvūnai iš principo negali turėti teisių, kurias patys galėtų realizuoti ir kurias žmonės turėtų gerbti, veda prie išvados, kad žmogus, nepažeisdamas jokių prigimtinių taisyklių, gali elgtis su gyvūnais taip, kaip jis nori.
Ši išvada reiškia taip pat reiškia, kad joks žmogus negali prievarta (t.y. pažeisdamas prigimtines teises) riboti kito žmogaus elgesio su gyvūnais. Visgi, tai nereiškia, kad žmogus negali vertinti šių veiksmų ir daryti įtaką juos atliekančiam žmogui. Žmonės, priešingai nei gyvūnai, turi mechanizmą kaip organizuoti tarpusavio santykius socialinėje erdvėje nepažeidžiant prigimtinių teisių. Tai atliekama naudojant moralumo koncepciją.
Morališkai teisingas elgesys visuomenėje gali būti palaikomas, o morališkai neteisingas – ribojamas. Ryšium su tuo, kad veiksmą atliekančio subjekto veikla objekto teisių nepažeidžia, subjektą galima veikti tik priemonėmis, kurios nepažeidžia paties subjekto prigimtinių teisių. Šios poveikio priemonės gali būti: įtikinėjimas, kritikavimas, pasmerkimas, atsiribojimas, ignoravimas ir pan.
Vietoje apibendrinimo
Nei vienas gyvosios gamtos atstovas, išskyrus žmogų, pagal savo biologinę konstrukciją negali tapti racionaliu moraliniu agentu, todėl negali turėti teisių. Žmogus su gyvūnais gali elgtis taip kaip nori, o jo elgesį galima vertinti tik moraliniu aspektu. Morališkai neteisingas elgesys gali būti įtakojamas tik netiesioginio poveikio priemonėmis.
Geresniam supratimui
Norint geriau suprasti kaip klasikinio liberalizmo dvasia yra vertinamas gyvūnų teisių apsaugos klausimas galima paskaityti koncentruotą informaciją Murray N. Rothbard – The Ethics of Liberty (knyga, 21 sk. – The „Rights“ of Animals, anglų k.) arba pažiūrėti video paskaitą Tibor R. Machan – The Myth of Animal Rights 1 2 3 4 5 (~ 50 min., anglų k.).
Prenumeruoti RSS
“Gyvūnų teisės” yra filosofinė, o ne teisinė sąvoka
Diskusija apie tai GT forume:
http://animalrights.lt/forum/viewtopic.php?t=892&start=0
Tai yra filosofinė savoka tol, kol kažkas nepradeda bandyti tų “teisių” įteisinti įstatymiškai.
Egzistuoja mineralų, augalų ir gyvūnų pasauliai. Žmonės juose yra aukščiausia grandis, nes turi laisvę veikti ir kurti. Be instinkto, būdingo ir gyvūnams, žmogus turi laisvę ir atsakomybę, dvi medalio puses, kurių pagalba, jis gali valdyti visą Visatą. Daugiau: http://moonis.wordpress.com/2008/05/25/visu-kuriniu-sukurimo-tikslas/
http://moonis.wordpress.com/2008/03/15/musu-poziuris-i-gamta/
Čia pateikiu teiginius, kaip tikinčio, kad Dievas, Kūrėjas, apsprendžia žmogaus ir gamtos santykius. Manau, tai reikia pabrėžti, nes remiu ne evoliucijos, o kūrimo idėją (apie tai: http://moonis.wordpress.com/2008/03/16/evoliucija-ar-kurimas/).
Iš tikrųjų, nieko naujo nepasakei, ir į visus tavo išvedžiojimus yra atsakymų, pakomentavau štai čia: http://veganas.wordpress.com/2008/05/24/gyvunai-protauja/#comment-140
Sigurdai, o kodėl nepateikei tų atsakymų? Ar vėjai, kurių ten prirašei, yra tavo argumentai?
@Mindaugėlis
Iš manęs nekoks filosofas – tad sorry, nelinkęs aš per daug filosofuoti. Jei matai vėjus – tavo valia, tačiau man asmeniškai jautrumas (pagrindas moralumui) ir ekologiški, tarkim, mėsos (ne)valgymo aspektai nulemia mano požiūrį į gyvūnus, o ir sąvoka “gyvūnų teisės” dažnai pernelyg tiesmukiškai suprantama GT priešininkų – žinoma, tai nelygu sąvokos “žmogaus teisės” esmei; ir apskritai, skirtingų tų GT-istų būna, tik man turbūt labiausiai imponuoja idėja, kad yra amoralu laikyti kitą gyvą sutvėrimą savo nuosavybe – štai čia ir slypi visos tos gyvūnų teisės, bent jau mano ribotam protui. O detaliau, kaip sakiau, žiūrėk Francione puslapį – jis, kaip ir tu, mėgėjas išvedžiojimų, tik iš kitos barikadų pusės.
Na va, argumentuotas pasisakymas, į kurį mielai atsakau
“amoralu laikyti kitą gyvą sutvėrimą savo nuosavybe – štai čia ir slypi visos tos gyvūnų teisės” – va čia mes nesutinkam.
Aš savo pasisakymu norėjau parodyti, kad žmogus turi teises objektyviai, o gyvūnai neturi racionalių galimybių jas suprasti, jų laikytis ir pan. Vienintelės ir svarbiausios žmogaus teisės yra prigimtinės – žmogus savo veiksmais negali pažeisti kitų subjektų prigimtinių teisių, o jei kas pažeidžia jo – turi teisę gintis. Tos sritys kurios nėra padengiamos prigimtinių žmogaus teisių yra valdomos moralinio vertinimo mechanizmu, kuris parodo kokios veiklos yra naudingos, todėl skatintinos, ir kurios ne. Tačiau moraliniai vertinimai negali sukurti teisių, o tuo pačiu ir leisti prievartinio moralinių vertybių įgyvendinimo!
Aš turiu teisę daryti viską, kas nepažeidžia kitų subjektų prigimtinių teisių. Jei aš elgiuosi morališkai neteisingai, tavo, ar visuomenės daugumos nuomone, jūs turite galimybę man daryti poveikį, tačiau ne prievartinį! Negalite naudoti prievartos, nes prievartą galima naudoti tik ginantis nuo kitų subjektų prievartos (čia jei laikytis klasikinio liberalizmo). Taigi, jums lieka galimybė mane įtikinėti elgtis moraliai, kritikuoti jei taip nesielgiu, nebendrauti su manimi, boikotuoti, neparduoti man prekių ir pan.
Taigi, pakartojant. Gyvūnai iš principo negali suprasti teisių koncepcijos, todėl prigimtinių teisių neturi. Žmogus gali ginti gyvūnus nuo jo manymu neteisingo elgesio, tačiau jis negina gyvūnų teisių, jis propaguoja savo moralinį modelį. Todėl tai gali daryti tik netiesioginėmis poveikio priemonėmis.
Viskas, ką sakai, iš tikrųjų turi tam tikrą logiką – tačiau ši logika remiasi noru viską struktūrizuoti ir vos ne matematinėm formulėm viską paaiškinti – net kai kalbam apie tokius sudėtingus dalykus, kaip psichofiziologiniai žmonių ir gyvūnų skirtumai. Kodėl, pavyzdžiui, gyvūnui nepriskirti (kaip ir homo sapiens sapiens) tam tikrų prigimtinių teisių? Kur yra riba? Ties stubūrinių? Ties žmogbeždžionių, dalis kurių turi visai nemenką intelektą ir supranta pasaulį ir savo teises ir pareigas kad ir 3-jų metų vaiko lygyje? Ir ar labai būtinas tas grupavimas į prigimtines ir kitas teises? Struktūrizacijos požiūriu – gal to ir reikia, bet kai viena biologinė rūšis bando savo sukurtom struktūrom pateisinti valdymą kitų rūšių, kvepia aiškia diskriminacija. Ar ne?
Sakyti, kad “gyvūnai iš principo negali suprasti teisių koncepcijos, todėl prigimtinių teisių neturi” yra, IMHO, kiek trumparegiška: paklausk pačio progresyviausio mokslininko biologo, ir vargu ar jis žinos, kaip “toli” supranta gyvūnai: tai, kad šiandienai mes neturime aiškių įrodymų, kiek gali gyvūnai, potencialiai ar ne, suprasti savo teises, yra tik šiandienos mūsų mokslinės pažangos norma, kuri su laiku keičiasi, tobulėja. Tarkim, iki ne per seniausio buvo galvota, kad varnos nepasižymi aukštesniu mąstymu, tačiau štai, dabar jau žinom, kad jos moka naudotis įrankiais!
O kalbant apie “moraliniai vertinimai negali sukurti teisių”, na tai tiek to, tegul, tik kaip jau minėjau, mes nekalbam apie teises kaip tokias (nors žodis kažkodėl toks ir yra pasirinktas), o daugiau apie moralinį modelį, kaip pats apibrėžiai – ir patikėk, man sunku įsivaizduoti žmogų, vienu momentu teigiančiu, kad jis gyvena super-duper morališkai teisingai, o kitu jau eina pjauti kiaulei (sąlyginai aukšto intelekto gyvūnui) kaklą: nu nesiriša kartu, nors tu ką – ne veltui dauguma žmonių (iš savo GT idėjų skleidimo patirties sakau) teigia, kad gaila gyvuliukų, ir ne už ką patys jų nežudytų – tačiau eiti į parduotuvę pirkti mėsos jau nėra kaip ir baisiai baisu…
Taip, norint suprasti pasaulį reikia jį paaiškinti, ir jei galima – vienareikšmiškai, todėl aš moksliniu būdu noriu rasti aksiomas, kurios būtų neginčytinos. Būtent todėl mano modelis yra nuoseklus, o tavo atrankinis (pasirinktinis) teisių dalinimas – ne. Pateiksiu keletą teiginių, kurie, humoro ir sarkazmo forma perteikia gyvūnų teisių absurdiškumą, bent jau mano akimis.
- Aš pradėsiu gerbti vilko teises, kai tu įtikinsi vilką gerbti kiškio teises (tinka bet kuriems gyvūnams). Ne priversi, ne išmokysi, bet įtikinsi! Gyvūnai gyvena tuo, ką valgo (kaip beje ir žmogus). Jie neturi mąstymo (va čia jau skiriamės), o naudoja loginius modelius if-then-else, kuriuos gali taikyti tiek baziniam elgesiui (maistas, saugumas), tiek ir vystymuisi (mokymasis, prisitaikymas).
- Jei gyvūno bendravimas su aplinka (informacijos priėmimas, supratimas, elgesio modifikavimas, atsakymas), kylantis iš loginių operacijų atlikimo, yra pakankamas pagrindas suteikti teises, tai jau dabar turėtume suteikti teises kad ir navigacijos sistemai, kuri taip pat gali išgirsti, suprasti, modifikuoti savo elgesį, suteikti informaciją atgal ir t.t.
- Jei mūsų teisų dalyba apima tik gyvūnus, tai kodėl ne visus? Jei mes darome prielaidą, kad negalime žinoti kas yra protingas ir išviso, ne mums spręsti kam gyventi, o kam ne, tai suteikime teises visiems kas gyvas, nuo didžiųjų gyvūnų, tęsiant augalais, iki molekulių ir virusų. Beje, pastarieji labai įdomus pavyzdys: maitinasi, dauginasi, prisitaiko, kryptingai puola. Kuo ne racionalios būtybės? Tik kas saugos visų jų teises? Ir kuo mes gyvensime? Valgysime smėlį ir gersime ką, distiliuotą vandenį (virusus saugiai grąžinę į aplinką)?
- Mano pažadas: gerbsiu kiekvienos rūšies teises, kuri sugebės savarankiškai įrodyti, kad šias teises turi.
Beje, lyrinis nukrypimas. Žmonės dėl įvairių priežasčių yra linkę sudvasinti gyvūnus. Taip pvz šuniukai tampa ‘šeimos nariu’, ‘žmogaus draugu’, gauna vardą ir pan. Tačiau tai nėra gyvūnų savybė, ar jų turima funkcija, bet žmonių fantazija, į kurią gyvūnas yra įkeliamas. Lygiai taip pat žmonės suteikia vardus automobiliams, bendrauja (ginčijasi) su kompiuteriu ir t.t.
Susikūrėme moralę, kad gyventi būtų paprasčiau, kad nereiktų kiekvieną minutę būti budriam ir kovoti už save. Bet nepamirškime, kad aplink tiek daug žmonių ir gyvūnų kuriems moralė visiškai neegzistuoja. Ar galima dar kalbėti apie teises? Ar turite teisę nežūti per žemės drebėjimą, nebūti įkąsti gyvatės, nebūti kandžiojami uodų. Turite! Bet dar nepatikrinote, nes nepasitaikė žemės drebėjimų, nevaikščiojote, ten kur yra gyvačių arba nebuvote ten, kur pilna uodų. Reikalui esant galite būti nužudyti, nes tai kažkam naudinga ir tas kažkas gali šitaip pasielgti. Bet jūs turite teisę nebūti žudomi, nebūti kankinami. Kas ir kur tada apgins jūsų teises? Galite tik pabėgti, pasislėpti ar apsiginti. Deja, prieš stipresniųjų nemoralius norus neturite nieko!
Gyvūnų teisės žmonių atžvilgiu šiek tiek panašios į žmonių teises stichijos atžvilgiu. Galite turėti jų kiek norite – bus taip, kaip reikia stipresniesiems.
“Klasikinis Liberalizmas” – kiek jų tų “-izmų” buvo sukurta per paskutinius 400 metų. Kiekvienas iš jų yra logiškas ir nuoseklus, tačiau problema ta, kad pati pirmoji jo tezė būna klaidinga ir todėl visas kitas vargas statant namelį iš kortų nueina “šuniui ant uodegos”. Pats geriausias pavyzdys – politinė sitaucija Lietuvoje, toli ieškoti nereikia. Siūlau paskaityti: http://moonis.wordpress.com/2008/05/08/kas-yra-dievizmas-kuo-jis-skiriasi-nuo-kitu-izmu/
Donatai, žmonėms moralė egzistuoja visada, nes tai yra veiksmo, atliekamo racionaliai ir laisva valia įvertinimas naudingumo / teisingumo aspektu. Ji aukšta arba žema, bet visada yra. Gyvūnai moralės negali iš principo turėti, jie logiškai veikiantys robotukai.
“Ar turite teisę nežūti per žemės drebėjimą, nebūti įkąsti gyvatės, nebūti kandžiojami uodų. Turite!” Netiesa. Teisių turėjimas sąlygoja priešpriešinę galimybę tų teisių paisyti. Taigi, žmonių prigimtinės teisės galioja tik prieš kitus žmonės. Teisių prieš gyvūnus ir negyvus objektus žmonės neturi.
“Deja, prieš stipresniųjų nemoralius norus neturite nieko!” Netiesa. Pats moralės mechanizmo buvimas sąlygoja galimybę per jį įtakoti kitus žmones. Gyvendami visuomenėje mes apsibrėžiame kas yra moralu, kas ne, ir bendromis pastangomis, neprievartinėmis priemonėmis, galime šias moralines nuostatas bandyti įgyvendinti.
Aisti, paskaitęs tavo post’ą prisiminiau vaikystę.. Pamenu būdami vaikais atkakliai ginčydavomės, o kai pritrūkdavome argumentų pabaigai mesdavome – ir iš viso tu negražus!
Žemėje 6+ mlrd gyventojų, bet mes priėję prie vieno iš jų nesakome, jau virš šešių milijardų jūsų! Na ir kas? Tai dabar jau nebevertas gyventi?
Tiek žmones, tiek ir jų idėjas mes vertiname pagal jų teisingumą. Tai, kad papildomai atsirado naujų idėjų, niekaip nesumenkina tų, kurios jau egzistuoja ir yra teisingos. Klasikinio liberalizmo pirmoji idėja nėra klaidinga, o jei sugebi tai paneigti – prašau taip ir padaryti.
Tavo pasakymas, kad situacija Lietuvoje kažkaip įrodo klasikinio liberalizmo filosofijos klaidingumą, ar moralinį blogį yra iš principo neteisinga. Situacija Lietuvoje (be pasisavintų savokų) neturi nieko bendra su prigimtinių žmogaus teisių į gyvybės, elgesio ir turto apsaugą, realizavimu. Lietuvoje esantis politinis socializmas su fašistinės ekonomikos prieskoniais nė iš tolo nepanašus į tai!
Turėjau mintyje tai, kad nei vienas -izmas iš principo nepagerino žmonių gyvenimo, o tik sukėlė nemažai sumaišties žmonių protuose. Žinau, kad Korėjoje labai nuoširdžiai buvo stengiamasi įgyvendinti konfucianizmo idealus, tačiau ir ten nepavyko. Rusijoje komunizamas patyrė nesėkmę. Parodykit man šalį, kurioje yra pavyzdingas -izmas, įgyvendintas praktikoje?
Žmonių egoizmas nubraukia visus -izmus, čia ir reikia pradėti spręsti problemą, mano paprastai galvai taip atrodo.
Elgesį su gyvūnais gal reiktų diskutuoti ne kaip žmnonių ar gyvūnų teisių klausimą. Kokias teises gali turėti gyvūnas, jei jis jų nesupranta ir jam giliai tas pat ar jis jų turi? Taip pat ir žmonės, negalintys suprasti įstatymų, yra nepakaltinami. Tiek dėl gyvūnų teisių.
Žmogaus teisės gyvūnų atžvilgiu. Elgesys su gyvūnais turėtų būti tapatinamas su žmogaus elgesiu su gamta. Nebus gyvūnų, nebus ir mūsų – ekosistema tuo pasirūpins. Atšaldytų smegenų sąvininkams (atmorozkams) tai reikia apibrėžti įstatyminiais aktais. Bet šiaip žmogaus teisės gamtos atžvilgiu yra gan paini tema, nes vienomis sąlygomis mes skatiname gyvūnus naikinti (pvz medžioti, chemikalais naikinti kenkėjus ir pan.), kitais atvejais juos saugome. Žiaurus elgesys lyg ir netoliruotinas, tačiau ką veikia, pavyzdžiui, kiaulių fermos? sudėtingas klausimas.
Kaip matau tu teises supranti tiesmukai, ką subjektas gali daryti. Aš [priklausydamas klasikinio liberalizmo mokyklai] teises suprantu kaip tai, ko su subjektu negali daryti kiti. Taigi, jei aš turiu teisę į savo gyvybę reiškia kiti [žmonės] turi pareigą neliesti mano gyvybės.
Kaip jau minėjau straipsniuke ir komentuose, apie teises man svarbu kalbėti todėl, kad atsiranda žmonių, kurie nori “įteisinti” kažkokias “gyvūnų teisęs” įstatymiškai ir prievarta jas įgyvendinti ant mūsų visų. Aš sakau kad to daryti negalima.
Dėl to ką galima daryti su gyvūnais, tai tu irgi labai paprastai apsidairai aplink, pasakai savo nuomonę (vertinimą), o toliau nenagrinėji, nes tai painu, sudėtinga ir pan. Aš gi, kaip toje patarlėje, pasiimu vieną siūlą ir kapstau kol atrasiu jo galą, t.y. pirmines nuostatas kurios dažniausiai reiškia objektyvią tiesą. Todėl pas mane labai aiškiai matosi kokios žmonių teisės, ką galima daryti su gyvūnais ir kaip tai užtikrinti – jokio subjektyvumo.
Įdomiau būtų diskutuoti apie tai, kaip turėtų atrodyti žmogaus santykis su gamta, o ne ką sako dabartinės teisės normos. Tu jas tiesiog išdėstei ir iš to padarei išvadas. Kurioj vietoj matai objektyvumą? tai tik pravirškintas teisės nuostatų kūrėjų produktas, nieko daugiau.
Tokiu keliu mąstyti gali būti ir pavojinga. Tarkim viena įstatyminė bazė sakė, kad žydai ne žmonės ir juos naikinti galima. Pagal tavo logiką – paskaičiau, išnagrinėjau, ir tikrai – galima! Tu taip ir samprotauji – gyvūnai neturi savybės racionaliai mastyti, todėl negali turėti jokių teisių. Turėtum sutikti, kad kai kurie žmonės nemoka skaityti, todėl gal būt jiems taip pat teisių nereikia, nes pilna apimtimi jų suvokti jie negali. O bomžų mastymas nuo šuns mažai skiriasi, įrodyta. Tai gal ir su jais galima elgtis kaip į galvą šaus?? O nekurie žmonės yra dar kažkuo kitokie, taigi padarom kokį konclagerį
)
Žodžiu mano manymu ta pagrindinė pirminė nuostata (gyvūnas negali mąstyti, todėl teisių iš principo turėti negali) yra mažiausiai absurdiška…
Sakyčiau reiktų galvoti kaip turėtų būti ir po to pasakyti ar egzistuojančios teisės normos ir praktika tai atitinka. Kitaip galima tapti aklu klaidingų, neetiškų ar net nežmoniškų tiesų skleidėju.
ps. jei teisė į gyvybę taip pat yra teisė, tai taip ir neįkirtau, kuo gyvūno gyvybė yra mažiau vertesnė nei žmogaus? tikrai dėl to, kad nemąsto kaip žmogus???
Kalbant apie teises, reikėtų suprasti skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno. Gyvūnas neturi gėdos jausmo, jis neklysta, nes jam neduota laisvė klysti, jis yra vedamas savo instinkto ir to pakeisti negali.
Žmogus vienintelis iš visos gamtos, Visatos yra laisvas ir gali kurti, žmogus yra Visatos šeimininkas, visoje Visatoje nėra geresnių už mus.
Tačiau, deja, tik žmoguje yra blogis, egoizmas, kurie sugeba sunaikinti net patį žmogų. Iš kur toks prieštaravimas, juk gamtoje to nėra, tik žmoguje?
Apie tai ir siūlau pamąstyti, nes jei mes esame ligoniai, kankinami prieštaravimo, vadinasi reikia pasveikti. Tam, kad pasveikti, reikia grįžti į sveiko žmogaus būseną iki jam susergant. Kas yra ta ideali būsena? Tam reikalinga ideologija, kuri apibrėžtų visus santykius: Dievo ir žmogaus, žmogaus ir gamtos. Tik tada galima atsakyti į čia iškeltus klausimus, kai mes žinosime kas yra žmogus. Ir ši ideologija privalo ateiti iš Dievo, nes tik Jis, Kūrėjas turi visus atsakymus.
“Gyvūnų teisės” yra sąvoka, iš tesinės, filosofinės, etinės pusės interpretuotina. Akiniai ir per juos matomas pasaulis.
Jeigu racionalumas yra tai, kas individui leidžia įgyti teises, ką reikėtų daryti su neracionaliais žmonėmis (kūdikiais, psichiniais ir kitokiais ligoniais, ir pan.)? Ar elgesys su jais taip pat individualios moralės klausimas?
Linai,
Žr. “Žmogaus teisės tai esminės teisės, kurias turi kiekvienas žmogus. Jos nėra racionaliai sukuriamos siekiant kažkokių tikslų ar norų, bet atrandamos objektyviai egzistuojančios tokios, kokias jas apibrėžia esama mūsų, kaip žmonių, biologinė konstrukcija.”
Jei subjektas priklauso žmonių rūšiai, nepaisant to, kad jis yra visada skirtingas (individualus ir unikalus) pavyzdys, jis turi žmogaus teises nuo pat atsiradimo. Todėl jos ir vadinamos prigimtinėmis žmonių [rūšies atstovų] teisėmis.
Dėl elgesio su žmonėmis, kurie nesugeba išreikšti/ apginti savo valios (kūdikiai, protiškai neįgalūs ir kt.). Rūpinimasis jais vykdomas per globotojo arba patikėtinio mechanizmą, t.y. tu neturi nuosavybės ir prievartinės pareigos, bet savo noru prisiimi atsakomybę juo rūpintis, savo noru tampi rūpintoju. Be abejo, bet kuriuo atveju gali šios atsakomybės atsisakyti (perleisti globą), nes joks žmogus negali vertsi juo rūpintis per prievartą, nes tai yra prievarta – teisių pažeidimas.
Žmonės turi teises, nes yra žmonės. Tai nieko nepasako (lygiai kaip “teises turi tik kėdės, nes kėdės yra kėdės”), reikia gilesnio paaiškinimo, kažkokios savybės, kurią turi kiekvienas žmogus ir kurios buvimas leidžia jam pretenduoti į teisių turėjimą. Vien kažkieno priklausymas žmonių rūšiai man nieko nepasako, kodėl aš turėčiau jį ar ją gerbti.
Vėliau rašai: “sugebėjimas subjektui veikti kaip racionaliam moraliniam agentui yra būtina prielaida teisėms įgyti ir realizuoti”. Šis sakinys jau sako, kad teisių neturės jokie neracionalūs asmenys. Tai teises vis gi turi VISI žmonės, ar tik racionalūs?
Man pačiam teisės siejasi su poreikių gynimu. Jeigu kažkas turi tam tikrą poreikį – į jį turime atsižvelgti, įvertinti ir reikalui esant suteikti teisę į jo gynybą. Kadangi poreikiai kyla iš prigimties, tai ir teisės tampa prigimtinėmis. Tarkime, gyvas žmogus turi poreikį į išlikimą ir mes turime į tai atsižvelgti (=nežudyti). Negyvas žmogus tokio poreikio neturi ir jam teisė į gyvybę visiškai nesvarbi (apskritai negyvas žmogus neturės jokių poreikių, todėl negalės pretenduoti ir į jokias teises). Ar tai nebūtų logiškesnė teisių samprata, nei jų suteikimas visiems pagal racionalumą? Pavyzdžiui, net ir neracionalūs žmonės turi poreikį nekentėti ir todėl mes galime svarstyti, kad jiems reiktų suteikti teisę į skausmo nesukėlimą.
Atsitraukime truputį atgal (nes per medžius nebematome miško) ir pažiūrėkime iš kur teisės atsiranda ir kam to reikia.
Iš pradžių yra pastebėjimas, kad visi žmonės savo prigimtimi yra lygūs. Jei su tuo nesutinki, tada griūna mano teisės modelis, o tu įgauni galimybę esant norui/ sugebėjimui valdyti, išnaudoti ir kitaip engti žmones. Tikiuosi sutariame, kad mėlyno kraujo ar kitokių išrinktųjų nėra, žmonės vieni kitų išnaudoti negali ir mes visi savo prigimtimi esame vienodi.
Taigi, turėdami galvoje šį pastebėjimą mes pradedame galvoti kaip organizuoti socialinį bendravimą. Atsakymas – kurti taisykles, kurios apibrėš mūsų kasdienybės įvykius. Bet juk kasdienybė keičiasi, kaip užtikrinti, kad dinamiškos, atitinkamai su gyvenimo realijomis kintančios taisyklės visada išlaikytų visų žmonių lygybės principą?
Tam yra apibrėžiamos prigimtinės teisės. Šias teises turi visi, jos nekinta bėgant laikui ir jų laikymasis užtikrina, kad būtų paisoma lygybės sąlyga. Čia kaip konstitucija, kuri reikalinga įstatymams.
Kaip apibrėžti prigimtines teises? Jos turi būti neigiamos – aiškūs apribojimai ko negalima daryti kitiems žmonėms. Jei sukursi teigiamas, kurios vieniems žmonėms sukurs prievolę kažką daryti dėl kitų – sukursi išnaudojimą, vieną žmogų iškelsi auščiau kito ir pažeisi žmonių lygybės principą.
Taigi, prigimtinės teisės, tos, kurių ribose kuriamos taisyklės, įstatymai ir sutartys yra tokios: nei vienas žmogus negali prievarta įtakoti kito žmogaus gyvybės, laisvės ir turto.
Kaip matome, prigimtinėms teisėms keliami tam tikri reikalavimai (užtikrinti visų žmonių lygybę), ir ji atlieka tam tikrą funkciją (suteikia pamatą dinamiškai teisei, kuri reguliuoja mūsų, žmonių sąveiką).
Čia nuoseklus modelis paprastais žodžiais. O visas įdomumas yra tas, kad bet kaip kitaip apibrėžiamos ar įgyvendinamos teisės būtinai pažeidžia žmonių lygybės principą ir “įteisina” išnaudojimą. Net jei teises kuri demokratiniu ar kt. principu.
Pabaigai keletas išgrynintų formuluočių:
-Žmonės kaip rūšis gali turėti teises, nes jie gali jas racionaliai įgyvendinti.
-Žmonės kaip rūšis turi teises, nes jos padeda organizuoti atskirų individų tarpusavio sąveiką taip, kad kiekvienas individas būtų lygus, o sąveika teisinga.
-Individualus žmogus turi prigimtines teises, nes jis priklauso žmonių rūšiai, nepaisant atskiro individo sugebėjimo jas racionaliai įgyvendinti.
-Gyvūnai teisių nesupranta, nepaiso ir neturi. Su jais bendraujame pagal atskirus principus (moralė).
Bijau, kad jei dar bandysiu aiškinti savo poziciją tai reikės tik kartotis.
Ačiū, gerai paaiškinai
Bet dar keli klausimai:
Sutinku, kad tik racionalūs žmonės apibrėžia teises ir jas įgyvendina, bet kodėl žvelgiame į tai per rūšį? Kodėl rūšis šiuo atveju tampa skiriamąja riba? Jeigu į teises žiūrime kolektyviškai, kaip suteikiamas nepaisant individo sugebėjimų, tai gal racionalieji žmonijos atstovai gali pasitarti, padiskutuoti ir atradę svarių priežasčių tarp teisių gavėjų įtraukti kitus gyvas būtybes, t.y. perlipti per tą rūšies slenkstį ir ribą brėžti kitur? Ar visgi būtų kažkokių ypatingų priežasčių, kurios to neleistų?
Teisės reiškia prievolę. Kadangi tu turi prigimtinę teisę būti laisvas nuo mano agresijos, reiškia aš, kaip tos pačios teisinės sistemos dalyvis, turiu prievolę prieš tave nenaudoti agresijos. Ir atvirkščiai.
Su gyvūnais taip neišeis, nes tu tigrui niekaip neįrodysi (neįtikinsi), kad jis turi prievolę gerbti mano gyvybę. Net jei gyvūnai pasiduoda dresavimui/ treniravimui, jie neperima supratimo – negali racionaliai suvokti kodėl jie taip elgiasi.
Dėl šios priežasties racionalieji žmonijos atstovai (o jei rimčiau – visi subrendę ir išsilavinę žmonės) suprasdami, kad kankinti, žudyti dėl malonumo ar kitaip blogai elgtis su gyvūnais yra negerai – suformavo moralines normas.
Net mažiems vaikams kalama į galvą, kad negalima katino tampyti už uodegos, nes jam skauda. Ne todėl kad jis turi prigimtinę teisę, kurią galėtų ginti, bet todėl kad tu, būdamas racionalus ir dvasingas, supranti jo būseną ir pats savo noru elgiesi atitinkamai.
Tokiu būdu, jei vienas žmogus elgiasi su gyvūnais netinkamai, pažeisdamas bendruomenėje priimtas moralines normas, visi bendruomenės nariai turi galimybę neprievartiniais būdais įtakoti blogai besielgiantį žmogų ir taip “ginti” gyvūnui suteikiamą “apsaugos ir globos dovaną”. O priemonės įvairiausios: atsisakymas bendrauti, aptarnauti, atlikti mainus ir t.t.
Sunku žmogui patikėti laisvę, nes žmogus labai netobulas. Bet visgi, tai vienintelis kelias į tikrą lygybę ir teisingumą.
Bet tavo išsakyti argumentai, kodėl gyvūnai negali turėti teisių, lygiai taip pat galioja mano jau minėtiems neracionaliems žmonėms, kurie teises turi. Taip ir nepaaiškinai, kodėl būtent priklausymas rūšiai yra pasirinktas kaip skiriamoji riba. Kadangi ją brėžia moraliniai agentai, kodėl tai norima daryti toje vietoje?
Tarkime, tu sakai, kad “visi žmonės turi teises, nes dalis žmonių yra moraliniai agentai ir jie gali suteikti teises visiems žmonėms, kurie patys galbūt ir nėra moraliniai agentai”. Žiūrint iš gyvūnų teisių pozicijos, lygiai taip pat galima sakyti “visi gyvūnai turi teises, nes dalis gyvūnų yra moraliniai agentai ir jie gali suteikti teises visiems gyvūnams, kurie patys galbūt ir nėra moraliniai agentai”. Jeigu priklausymo žmonių rūšiai nepagrįsime jokiu svarbiu ir logišku argumentu, tai jis skambės lygiai taip pat, kaip ir teisių suteikimas/nesuteikimas pagal lytį, odos spalvą, seksualinė orientaciją, pilietybę, akių spalvą ir t.t.
Ir dar apie teisių ir moralinių įsipareigojimų skirtumą. Kalbėdamas apie žmones mini teises, o apie gyvūnus – moralinius įsipareigojimus. Ar tai iš esmės ne tas pats? Teisės yra “aiškūs apribojimai ko negalima daryti kitiems”, kurie kilo iš žmogaus prigimties, t.y. iš jo esminių poreikių, kurie turėtų būti neignoruojami. Moraliniai įsipareigojimai taip pat kyla iš esminių poreikių, kaip tu rašai “negalima katino tampyti už uodegos, nes jam skauda.” Jeigu katinui neskaudėtų, mes ir neturėtume jokio įsipareigojimo nesukelti skausmo. Taip ir jeigu žmogus neturėtų poreikio būti laisvas, mes nekeltume klausimo apie jo teisę į laisvę. Tačiau pati tiek katino, tiek žmogaus prigimtis mus priverčia kažkaip savo elgesį su jais vertinti. Vaiko juk nebarame, kad kamuoliui skauda, jeigu jis tranko jį į sieną
Tad ar teisės nėra tik kitas vardas, kuriuo vadiname turimus moralinius įsipareigojimus prieš kitus žmones?
Dėl neracionalių žmonių. Gal tau bus lengviau jei įsivaizduosi, kad protinė negalia yra kaip sloga. Juk negalima sakyti, kad tu turi prigimtines teises, tačiau jei susergi sloga – jos nustoja galiojusios. Vaikas arba ligonis netampa neracionalia daržove ar pan. Jis yra toks pat žmonių rūšies atstovas, kurie turi prigimtines teises. Vaikai dažniausiai tik laikinai neturi sugebėjimų, ligoniai gal laikinai, o gal ir visam laikui. Bet jie žmonės, todėl nuo atsiradimo turi tipiniam, arba pagal Platoną idealiam, žmogui priklausančias teises.
Priklausymas rūšiai yra skiriamoji riba tarp mąstančio ir nemąstančio. Juk kai mokykloje mokaisi biologiją, ką sakoma apie žmogų? Mąsto. Jaučia. Supranta. Svajoja. Nepaisant to, kad kai kurie rūšies atstovai ir neturi vienos ar net visų savybių. Apie jokį kitą gyvūną taip nesakoma, nes nei vienas neturi net artimų sugebėjimų žmogiškiems.
Gal aš parinkau netikusius žodžius, bet prigimtinių teisių niekas nesuteikia. Mes esame taip sukonstruoti, kad visi vienodi. Tas pats kaip guli trys obuoliai, vienas sako – aš apelsinas. Todėl aš už jus geresnis. Atsiprašau už kvailą analogiją, tačiau mintis tokia. Mes sukurti vienodi, todėl nei vienas atskiras subjektas neturi teisės naudodamas prievartą įtakoti kito subjekto gyvybę, laisvę ar turtą. Esame lygūs. Kiekvienas turime nuosavybę į save. Todėl ši nuosavybė yra neliečiama. Mes taip sukonstruoti. Tokia prigimtis. Iš to kyla prigimtinė teisė nepatirti agresijos. Savo laisva valia mes galime sudarinėti (kurti ir “dalinti”) tik išvestines teises, perkant/parduodant, įsidarbinant ir pan.
Prigimtinės teisės skiriasi nuo moralinių vertinimų (globos, saugojimo, pasmerkimo, įtakojimo) vienu, bet esminiu dalyku. Prigimtinių teisių turėjimas draudžia žmogui naudoti prievartą prieš kitą žmogų. Išskyrus vieną atvejį – kai reikia apsiginti nuo prievartos prieš savo gyvybę, laisvę ar turtą. Kitais atvejais, taip pat ir visiškai visais moralinio vertinimo atvejais – niekas neturi teisės naudoti prievartą prieš nieką.
Pavyzdžiui. Yra tokia anarchistinės teisėtvarkos sritis – kompensacijos perleidimas. Jei A pažeidė prigimtines B teises (naudodamas prievartą paveikė jo gyvybę, laisvę ar turtą), B įgyją teisę net ir naudodamas prievartą gauti kompensaciją iš A. B šią teisę į kompensaciją gali parduoti/ perduoti C (privačiai policijai), ir tokiu atveju C įgaus teisę naudoti prievartą prieš A išsireikalaujant pagal minėtą teisę priklausančią kompensacijos sumą. Taip veikia prigimtinėmis, t.y. prievartinėmis (negalima naudoti prievartos puolant, bet turi teisę naudoti prievartą gindamasis) teisėmis paremta socialinė sąveika. Jei aš pasielgiau taip, kaip kažkas, ar net dauguma mano esant nemoraliu – jie neturi teisės naudoti prievartą prieš mane, nes tokiu atveju pažeis žmonių lygybės taisyklę. Mane galima veikti tik neprievartinėmis poveikio priemonėmis, apie kurias jau minėjau.
Tas pats ir su gyvūnais. Mes galime nustatyti moralinius reikalavimus gyvūnus laikantiems žmonėms. Tačiau. Apibrėžiant šiuos reikalavimus gyvūnas nedalyvauja. Skirtingi žmonės gali nustatyti skirtingus reikalavimus gyvūnų laikymui. Skirtingi gyvūnų savininkai gali jų laikytis arba nesilaikyti. Jei kažkam nepatiko, kaip savininkas elgiasi su gyvūnu – jis gali siekti šį elgesį įtakoti ar pakeisti. Tačiau tik neprievartiniais būdais. Nes tai moralės, asmeniškos ir nepastovios, klausimas.
Aš nekalbu apie tai, kad neracionaliems žmonėms nustoja galiojusios teisės, bet apie tai, kodėl jos negalioja kitoms taip pat neracionalioms gyvoms būtybėms. Tavo vienintelis argumentas – “nes jie žmonės”, o “priklausymas rūšiai yra skiriamoji riba tarp mąstančio ir nemąstančio”. Pagal tokį kriterijų, jeigu tipinis rūšies atstovas sugeba mąstyti, visai jo rūšiai suteikiamos prigimtinės teises. Ar taip?
Tarkime, fantastinė situacija – nusileidžia į žemę ateiviai, kurie išvaizda visai skirtingi, bet savo prigimtimi panašūs į žmones ir sugeba mąstyti. Jie iš karto gautų prigimtines teises?
Ir gal čia jau per platu, bet įdomu, koks mąstymas reikalingas teisių gavimui? Kodėl gyvūnų mąstymas nėra pakankamas (nes sutik, kad jie taip pat “Mąsto. Jaučia. Supranta.”)? Kodėl tik žmonių mąstymas lemia tai, kad “kiekvienas turime nuosavybę į save”? Akivaizdu, kad gyvūnai patys sau taip pat labai svarbūs ir savimi rūpinasi, nepriklausomai nuo mūsų vertinimo.
Dėl moralinių įsipareigojimų ir gyvūnų, kodėl “apibrėžiant šiuos reikalavimus gyvūnas nedalyvauja”, jeigu prieš tai aiškiai sakei, kad “negalima katino tampyti už uodegos, nes jam skauda.” Vertinant veiksmų moralumą elgesyje su gyvūnu mums pats gyvūnas bus labai svarbus, nes būtent jo prigimties įtakoti padarysime vertinimą. Kaip palyginimui, akmuo nereaguos į bet kokį mūsų veiksmą atliekamą su juo, todėl tikrai galima sakyti, kad jis nėra dalyvis.
Kaip ir sakiau, kitoms būtybėms negalioja prievartinės apsaugos nuo prievartos teisės nes jie nedalyvauja teisinėje sistemoje. Jie niekada ir niekaip negerbs mano teisės į gyvybę ar turtą, nes jie paprasčiausiai to nesupranta.
Dėl marsiečių. Jeigu jie supras ir gerbs mano prigimtines teises, kad aš priklausau sau, mano laisvė yra mano vienintelio apsisprendimo klausimas ir man priklausantis turtas yra mano ir niekieno kito – šiuo atveju aš taip pat turėsiu elgtis atitinkamai: suprasti ir gerbti juos.
Gyvūnas niekada negerbs mano teisės į mane – jei bus alkanas jis mane puls. Jie negerbia mano teisės į mano nuosavybę – jei jam užsinorės mano bulvių – jis ateis į mano sklypą ir jų paės. Jis nesupranta teisių, todėl nedalyvauja teisinėje sistemoje. Todėl nėra “saugomas” teisių, kokias turi žmogus.
Dėl tampymo už uodegos. Žmogus negali valgyti žmogaus nes mes suprantame, kad visi esame lygūs, todėl nei vienas negali naudoti agresijos ir atimti kito gyvybės (per prievartą). Žmogus gali valgyti gyvūnus, nes gyvūnas neturi žmogaus turimų teisių, o gyvūnai ėda gyvūnus. Visuomenė ir atskiri žmonės smerkia katino tampymą už uodegos todėl, kad susiformavo tokios moralinės normos, kurios teigia: sąmoningas žmogus yra doras, atjaučiantis, suprantantis, todėl net ir gyvuliukams (ir augalams ir gamtai apskritai) jis nekenks be be priežasties – nesant būtinybės ar svarbaus tikslo. Formuluok kaip nori (beje, skirtingos bendruomenės ir formuluoja bei taiko skirtingas moralės normasi) – tačiau uodegos tampymas (ar bendrai – skausmo sukėlimas) yra moralės klausimas, ne katino teisės į gyvybę, laisvę ar pan.
Kaip matau mūsų diskusija įklimpo: tu klausi to paties, aš atsakau tą patį tik kitais žodžiais. Suprantu, kad iki šiol girdėjus palyginimus “gyvūnai mūsų mažieji broliai”, “geriausias žmogaus draugas” ir t.t. sunku žiūrėti į juos šaltu žvilgsniu ir vertinti kaip neracionalias būtybes, kurios mechaniškai veikia pagal savo konstrukciją ir todėl vertinamos ne visuotinės teisės, bet individualios moralės principais.
Visa bėda tame, kad tau atrodo, jog reikia perlipti per save norint pripažinti gyvūnų sąmoningo mąstymo nebuvimą. Atrodo kad tai paskutinė riba, kurią labai sunku peržengti, kad tai pripažinęs tu jau nebebūsi toks, koks buvai iki šiol. Bet taip nėra. Pažiūrėk plačiau į procesus aplink ir į ateitį.
Jau neužilgo mūsų kasdienybę pasieks įvairūs kol kas fantastiškai atrodantys dalykai: organų auginimas mėgintuvėlyje, planuojamo naujagimio “susikomplektavimas” iš savybių katalogo, kriogeninis užšaldymas, galvos transplantacija, žmogaus biologinių organų pakeitimas ar papildymas dirbtinėmis (mechaninėmis ar organinėmis) dalimis, kurios ženkliai pagerins mąstymą, atmintį, jėgą ir ištvermę ir t.t.
O kur visas spektras įdomybių susijusių su dirbtiniu intelektu. Netrukus (o gal jau?) kompiuteris bus protingesnis už bet kuriuos gyvūnus, nes gyvūnai logiški, ne racionalūs. Tačiau truputį vėliau AI bus pažangesnis net už žmogaus mąstymą, o skaitmeniniai pasauliai ne tik papildys, bet dažnai ir pilnai pakeis fizinę realybę..
Štai čia yra įdomių etinių klausimų, kurių fone katino uodegos tampymas ne tik kad lengvai išsprendžiamas, bet ir visai neįdomus klausimas.
Mano manymu tai nelabai ir buvo diskusija, tiesiog parašiau kelis klausimus, kurie padėjo geriau suprasti tavo poziciją. Ačiū, kad atrašei, neklamposim toliau, gal kada kokioj kitoj temoj
Bet pasaulyje yra ir nemažai žmonių, kurie “neturi racionalių sugebėjimų, įgalinančių priimti sąmoningus sprendimus, o su aplinka sąveikauja naudodami paprastus loginius modelius. Todėl jų egzistavimas pagrįstas mechanine prigimtinių funkcijų realizacija.” Todėl tai veda prie išvados (pagal tavo teoriją), kad protingesnis ir gudresnis (racionalus) žmogus nepažeisdamas jokių prigimtinių taisyklių, gali elgtis su mažiau sąmoningais žmonėmis taip, kaip jis nori, t.y. kaip ir su gyvūnais.
Žmogaus teisės yra prigimtinės, jas turi kiekvienas žmogus, nes jis priklauso žmonių rūšiai, nepriklausomai nuo atskiro žmogaus protinių ar fizinių savybių/ sugebėjimų. Paskaityk aukščiau: http://mindaugelis.wordpress.com/2008/05/26/gyvunai-neturi-teisiu/#comment-53
Tu teigi, kad žmogus priklauso žmonių rūšiai. Rūšiai ko? Gyvūnų? Tai pagal tave žmogus yra viena iš gyvūnų rūšių? Vienintelė racionali rūšis, taip? Bet kalbėdamas apie žmones sakai, kad “mėlyno kraujo ar kitokių išrinktųjų nėra”. Tai man kyla klausimas, kodėl tarp žmonių mėlyno kraujo negali būti, o tarp gyvūnų rūšių gali?
Dėl mėlyno kraujo tarp gyvūnų – nematau prasmės diskutuoti kodėl vieninteliai žmonės yra racionalūs, taip yra ir tiek. Dėl mėlyno kraujo tarp žmonių – jei tu manai esi kažkuo prastesnis už visus kitus turi tokią laisvę. Aš manau kad visi priklausome vienai žmonių rūšiai ir tuo esame vienodi. Tik laikydamas visus žmones lygiais ir pilnateisiais savo savininkais gali palaikyti taikią, turtingą ir laimingą visuomenę be išnaudojimo.
O aš manau, kad tik laikydamas visus žmones ir kitus gyvūnus lygiais ir pilnateisiais savo savininkais gali palaikyti taikią, turtingą ir laimingą, t.y. harmoningą gamtą, be išnaudojimo.
Naudodamas dvigubus standartus, tu tik parodai, kad žmonių rūšis nėra tokia jau racionali, kaip pati tą įsivaizduoja.
Tavo pasakymą, kad tu nematai prasmės dikutuoti dėl žmonių racionalumo, aš suprantu, kad tu tuo aklai tiki, kaip aksioma, ir daugiau gilintis į tai nenori, t.y. atsisakai. Gerai, galim tuo ir baigti. Bet man įdomu, kaip susijęs fanatiškas tikėjimas su racionalumu
Bet kokia teisė iš principo yra sutartis tarp 2 ar daugiau subjektų, kuria yra susitariama kam priklauso teisės objektas. Kitaip tariant jei tu nepripažįsti mano teisės X (kad X priklauso man), analogiškos teisės pats neturi. Todėl teises gali turėti tik tie, kas yra pajėgūs sudaryti sutartis – susitarti. Protingi marsiečiai su žmonėmis gali susitarti dėl savo teisių ir savo susitarimo laikytis, todėl jie galėtų turėti teises. Kiti mūsų žemėje gyvenantys gyvūnai negali su žmonėmis susitarti ir tuo labiau susitarimo laikytis (nepažeidinėti analogiškų žmonių teisių), todėl jie savo teisių neturi ir turėti negali.
Plačiau kaip aš suprantu žmonių teises esu parašęs čia: http://giedriusc.blogspot.com/2009/01/kokias-teises-turi-mons.html
Susitarti nereikia, reikia laikytis. Tavo linija būtų sunku pagrįsti teises vaikams, protiškai neįgaliems ir pan. Pagal mano liniją, teises turi visi, kurie priklauso žmonių rūšiai. Taip paprasčiau ir tiksliau.
Nesutinku. Jei tam, kad turėti teisę pakaktų teisių laikymosi, tai būtų galima sakyti, kad pvz. teisę į gyvybę turi visi, tame tarpe ir gyvūnai (pvz. karvės), kurie nepažeidžia kitų teisės į gyvybę.
Teisės atsiranda, kai žmonės _susitaria_ dėl _žmonių_ teisių, tai reiškia dėl teisių, kurios galioja visiems žmonėms. Kadangi tiek vaikai, tiek protiškai neįgalūs yra žmonės, jiems žmonių teisės galioja taip pat kaip ir kitiems žmonėms tol, kol jie nepažeidinėja kitų žmonių teisių (pvz. nušauti protiškai neįgalų, kuris šaudo kitus žmones, yra teisėta). Kol žmonės dėl žmonių teisių nebuvo susitarę, teisių objektus (gyvybę, laisvę, nuosavybę) galėdavo turėti tol, kol sugebėdavo juos apginti arba tol, kol į juos niekas nesikėsindavo. Tačiau teisių neturėjo tol, kol neišmoko dėl jų susitarti, kaip kad teisių neturi ir kiti gyvūnai, kurie dėl jų nemoka susitarti. Nors tiek gyvybę, tiek laisvę, tiek nuosavybę (pvz. pasigautą grobį) jie turi kol juos apgina arba kol į juos niekas nesikėsina.
Tiek to, čia jau neesminės detalės, dėl kurių neverta laužyti iečių, nes prapulsime nereikšmingame analysis-paralysis