Valstybė – vergvaldys v1.2

Bendrąja prasme vergija reiškia socialinę ekonominę sistemą, kurioje kai kurie žmonės gali neturėti asmeninės laisvės ir būti verčiami dirbti. Teigiama, kad daugelyje išsivysčiusių šalių vergija jau seniai panaikinta ir šis klausimas nėra aktualus. Tačiau ar tikrai? Ar nėra taip, kad mes esame tiek įpratę būti išnaudojami, kad net nebereiškiame pretenzijų savo išnaudotojams?

Tiesa, individualių vergvaldžių civilizuotame pasaulyje beveik nėra likę. Tačiau mes nesame laisvi. Mūsų, kaip ir tikrų vergų laisvė nuolat ribojama per prievartą reguliuojant ką galime daryti ir ko ne, mes esame verčiami dirbti tam tikrus darbus, o mūsų turtas yra nusavinamas. Ir tai vyksta už čia, Lietuvoje. Panagrinėkime, kokia yra tikroji situacija.

Vergija reiškia silpnųjų nuvertinimą ir prievartinį išnaudojimą

Nuo pat civilizacijos priešaušrio vergvaldystė yra neatsiejama socialinės erdvės dalis. Visose bendruomenėse, kurios nesilaiko žmonių lygybės ir moralaus elgesio normų, atsiranda stiprių žmonių ar jų grupių, kurie engia tuos, kurie negali apsiginti. Paniekinę silpnesniųjų žmogiškumą išnaudotojai juos pavergia ir grasindami fiziniu sunaikinimu išnaudoja savo naudai.

Vergai yra laikomi primityviais, antrarūšiais žmonėmis. Jie nėra lygūs stipriems žmonėms, todėl neturi jiems priklausančių teisių. Pagrindinė teisė, kurios neturi vergai yra asmeninė laisvė. Neturėdami asmeninės elgesio laisvės jie yra kaip daiktas, nuosavybė kuri priklauso savininkui ir su kuria jis gali elgtis pagal savo norus.

Vergvaldys sprendžia ir nurodinėja, ką turi daryti jam priklausantis vergas. Kol vergas klauso savininko jis išsaugo savo gyvybę ir sveikatą, retais atvejais, parodžius malonę, net būna įvairiais būdais paskatinamas. Jei vergas yra pagaunamas ignoruojantis ar nusižengiantis vergvaldžio įsakymams – jis visada griežtai baudžiamas.

Pasisavinęs teisę kontroliuoti vergo elgesį, vergvaldys taip pat įrodinėja ir teisę į vergo gyvybę ir turtą. Be veiksmų laisvės negalima savarankiškai išsaugoti gyvybės, todėl vergas savo išlikimu yra priklausomas nuo vergvaldžio. O kontroliuodamas ką gali ir turi daryti vergas, vergvaldys teigia įgyjantis teisę savintis ir vergo darbu sukuriamą rezultatą.

Valstybės atliekamas prievartinis žmogaus valdymas irgi vergvaldystė

Visuomenė, kuri supranta žmonių lygybės principą pripažįsta, kad visi žmonės iš prigimties yra vienodi. Dėl šios priežasties nei vienas žmogus neturi teisės pasitelkti jėgą ir išnaudoti kitą žmogų. Jei taip nutiktų, prievartą patiriantis žmogus gali teisėtai naudoti adekvačias priemones, kad nuo šios prievartos apsigintų.

Tam, kad žmogui nereikėtų individualiai ginti savo teisių, galima įkurti organizaciją, kuri atstovautų jai priklausančius narius. Kiekvienas narys šiai organizacijai deleguotų savo prigimtinių teisių įgyvendinimą ir tai sudarytų jos įgaliojimus. Ši organizacija turėtų teisę naudoti jėgą, tačiau neperžengiant jos pirminių ir vienintelių galimų įgaliojimų – ginti prigimtines narių teises, t.y. būti sargu, pasiruošusiu įžengti ir apginti tik tada, kai toks poreikis iškyla.

Deja, valstybė neapsiribojo pasyviu prigimtinių teisių saugojimu. „Įsiteisinusi“ įvairių papildomų funkcijų ji pradėjo aktyviai reguliuoti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Tuo momentu kai valstybė peraugo savo pirminius įgaliojimus – ji pati pradėjo pažeidinėti žmonių teises. Taip organizacija, kuri buvo įkurta tam kad apsisaugoti, pradėjo pati sistemingai išnaudoti žmones.

Šiuo metu valstybė prievarta reguliuoja daugelį žmogaus gyvenimo sričių, taip pat atvirai „prisiima“ atsakomybę už žmogaus gyvybę ir nesibodi savo nuožiūra naudoti prievartinio turto atėmimo. Nors tai pateikiama kaip kilnių tikslų įgyvendinimas (silpnųjų globa, moralinių vertybių puoselėjimas, ekonomikos plėtra), savo veiksmų prigimtimi yra ne kas kita, kaip valstybės vardu stipriųjų vykdomas silpnųjų nuvertinimas ir išnaudojimas.

Valstybės vykdomas žmogaus išnaudojimas yra tik nedaug modifikuota įprastos vergvaldystės forma, kurią galima pavadinti humanizuotu išnaudojimu. Įprastai vergvaldžiai patys, prieš aukos valią, pasirenka ką išnaudoti. Valstybė suteikia žmogui demokratinius rinkimus, kurių pagalba jis yra laisvas pasirinkti bet kurį žmogų ar jų grupę, kuriems suteikti autoritarines valdymo teises jį išnaudoti.

Vienintelis tikslas – visiškas prievartinio valdymo panaikinimas

Šiuo metu vykdomas demokratiškas išnaudotojų pasirinkimas, paviršutiniškas valstybės funkcijų peržiūrėjimas ar kosmetinis koregavimas yra niekiniai ir nepateisinami. Pasimokydami iš istorinės patirties galime įsivaizduoti, kaip kvailai atrodytų kova su anksčiau paplitusia asmenine vergvaldyste prašant „teisingesnio“ elgesio su vergais: galimybės pasirinkti vergvaldį, teisę turėti laisvo laiko tarp priverstinio darbo, humaniškesnių bausmių už neklusnumą, atimti ne visus darbo rezultatus ir t.t.

Išnaudojimas yra nepateisinamas, nes pažeidžia žmonių lygybės ir laisvės nuo išorinės prievartos sąlygas, kurias mes suprantame kaip savo prigimties dalį. Lygiai kaip stipresnis žmogus negali prievarta išnaudoti silpnesnio žmogaus savo naudai, taip ir valstybė negali būti mechanizmu, kurio pagalba vienų žmonių padėtis yra gerinama pažeidžiant kitų žmonių teises.

Kadangi valstybės naudojama prievarta yra iš principo neteisinga, mes turime kelti principinį jos egzistavimo klausimą, o ne taikstytis su valdžios aparato numetamais smulkiais kompromisais. Negalime kovoti už geresnę, rūpestingesnę, dosnesnę valstybę. Ji tokia negali būti. Valstybė, kaip individualių teisių gynimo organizacija, turi būti teisinga. Tik tiek.

Valstybės vizija – savanoriška teisių gynimo organizacija

Jei dabartinė valstybė turėtų išlikti kaip organizuotas subjektas turintis galios panaudojimo teisę, ji turėtų virsti į savanorišką teisių gynimo organizaciją.

Prievartinis žmonių apjungimas į bet kokią organizaciją pagal apibrėžimą reiškia prievartos panaudojimą. Dėl šios priežasties kiekvienas žmogus turi turėti galimybę laisvai ir individualiai nuspręsti, ar jis nori prisijungti prie sąjungos ir organizuotai įgyvendinti savo asmenines teises.

Jei valstybės funkcijos apims prievartos panaudojimą bet kokių teigiamų teisių įgyvendinimui – valstybė pradės pažeidinėti žmonių teises ir taps prievartos ir išnaudojimo įrankiu, kurį stipresni naudos prieš silpnesnius. Dėl šios priežasties valstybė gali būti tik teisių gynimo sąjunga.

~ by Mindaugėlis on 2008 Birželis 3.