Išnaudotojų Konstitucija
Neseniai praėjusi valstybės diena yra puiki proga dar kartą trumpai apžvelgti prigimtinių žmogaus teisių pažeidinėjimus Lietuvoje įteisinantį dokumentą – LR Konstituciją.
Keletas straipsnių prigimtinėms teisėms apibrėžti
Pradėkime nuo tų straipsnių, kurie turi tikrą konstitucinę prasmę, t.y. apibrėžia bazines taisykles kuriomis reguliuojami tarpasmeniniai žmonių santykiai.
18 straipsnis
Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.20 straipsnis
Žmogaus laisvė neliečiama.21 straipsnis
Žmogaus asmuo neliečiamas.23 straipsnis
Nuosavybė neliečiama.
Trumpai ir tiksliai pasakoma visa esmė: individualaus žmogaus teisės yra prigimtinės, todėl niekas neturi teisės naudodamas prievartą kėsintis į (įtakoti) žmogaus gyvybę, veiksmų laisvę ir asmeninį turtą. Jei konstitucija iš tiesų būtų dokumentas, kurio nustatytų tiesų negalima būtų pažeisti – tai būtų visos teisės, kurias galima nustatyti. Visa kita tik paaiškintų šių teisių realizavimą.
Deja, Lietuvos konstitucijos rengėjams šios teisės yra ne pakankamai išsamios. Perėmę prievartinio žmonių valdymo galimybę iš okupantų jie pasijautė galį primesti savo teisių supratimą ir teisingiau sureguliuoti mūsų gyvenimą. Atsiraitę rankoves jie prigamino įvairiausių taisyklių, kurių realizavimas neišvengiamai pažeidžia pagrindines teises.
Likusios taisyklės prigimtinėms teisėms pažeisti
Apžvelkime keletą straipsnių, kurie liečia karinę tarnybą.
29 straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.48 straipsnis
Priverčiamasis darbas draudžiamas.
Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.139 straipsnis
Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Jei priverstinis darbas yra draudžiamas, tai klausimas – kodėl? Todėl, kad tai pažeidžia prigimtines žmogaus teises ar todėl, kad konstitucijos rašytojai taip nusprendė? Jei tai pažeidžia prigimtines teises, tai kodėl konstitucijoje numatytos išimtys, kada įstatymas žmogaus nebegina, bet tampa įrankiu jo teisėms pažeisti?
Prieš įstatymą lygūs, o karinė tarnyba yra privaloma. Kodėl tik vyrams? Vyrai kažkuo prastesni, ar moterys kažkuo geresnės?
Toliau keletas straipsnių apie žmonių pareigas karo metu.
19 straipsnis
Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.139 straipsnis
Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Jei žmogaus gyvybę saugo įstatymas, kodėl įstatymo vardu galima per prievartą pasiųsti žmogų į karą, kuriame jis su savo gyvybe tikriausiai praras? Gaunasi, kad įstatymas sprendžia kada žmogaus žmogus gali gyventi, o kada ne. Bet juk įstatymą rašo žmonės. Kas suteikė teisę jiems naudojant prievartą valdyti kitų žmonių gyvenimus?
Čia tik keletas vidinių konstitucijos prieštaravimų, kurių realizavimas pamina prigimtines žmogaus teises. O kyla šie pažeidimai iš vienintelės klaidingos nuostatos – kad įstatymas yra aukščiau prigimtinių žmogaus teisių. Bet taip nėra. Trumpai apžvelkime istoriją kaip susikūrė valstybė.
Valstybę sukūrė žmonės. Valstybė, kaip dirbtinis kūrinys, neturi nei teisių nei pareigų. Žmonės turi teises, kurios yra prigimtinės. Jas turi kiekvienas žmogus. Dėl to visi žmonės yra lygūs ir joks žmogus negali pažeisti kito žmogaus teisių. Jei žmogus negali pažeisti jokio kito žmogaus teisių, reiškia ir žmonių grupės sukurta valstybė, skirta organizuotai įgyvendinami (atstovautai) ją sudariusių žmonių interesams, negali pažeisti nei vieno žmogaus teisių.
Deja, valstybė, kaip įteisintos prievartos monopolis, naudojamas ne prigimtinėms teisėms ginti, bet piktybinių žmonių savanaudiškiems tikslams siekti išnaudojant likusius žmones. O konstitucija – pagrindinis šį išnaudojimą įteisinantis dokumentas.
Prenumeruoti RSS
?. Net nereaguosiu. Nėra ką. Vertėtų tik politologijos teorija paskaityt.
Aš kalbu apie šiuo metu de facto egzistuojančią supuvusią praktiką ir man jokio skirtumo kokiomis politologijos teorijomis jos kūrėjai tai paaiškina/ pateisina.
Nereikia pateisinimų.
Neteisinga faktinių sąvokų traktuotė ir priveda prie idėjinio anarchizmo, grįsto tik tiesioginiu požiūriu į aplinką. Iš esmės, klaidingas požiūris griauna ne egzistuojančią santvarką, o susiformuotą požiūrį. Sunaikinus neteisingai preziumuotą tiesą, galiausiai atsiduri tokiame taške, kai supranti neteisingai supratęs esmę. Nelinkiu sugriauti egzistuojančios teorijos. Linkiu suvokti, kad ji – teisinga. Neteisinga yra nesuprantama praktika. Apie ją ir reikia kalbėti. O analizuojama teorija – kuo teisingiausia.
Tu apsirūkęs rašai komentarus ar bandai būti protingas, tik natūraliai nesigauna? Ką reiškia “faktinės sąvokos”, “tiesioginis požiūris”, “požiūris griauna ne [..] santvarką, o [..] požiūrį” ir t.t.?
Pasakyk, kuri tavo siūlomos teorijos vieta yra “kuo teisingiausia”:
Gal valstybės reikalaujamas prievartinis darbas?
Gal valstybės vykdomas prievartinis turto nusavinimas?
Gal valstybės propaguojamas nacionalizmas ir tautinė nesantaika?
Gal valstybės įteisinama diskriminacija lyties, amžiaus, pajamų ir kitais aspektais?
Gal kuris kitas iš daugybės būdų, kuriais valstybės pažeidinėja prigimtinės žmogaus teisės?
“..Nelinkiu sugriauti egzistuojančios teorijos..”
Kažkada saulė aplink žemę sukosi ir daug kas labai nenorėjo sugriauti šios teorijos.
Politologija gyvuoja išimtinai valstybės TEORIJOS dėka.
Pagal ją žmogus/žmonės “sukasi” aplink valstybę.
Sunku suabejot šia teorija.. kaip ir kažkada..