Problema su ūkininkais

Teiginys

Žodis ūkininkas klaidingai įvardina su žemės ūkiu susijusių žmonių profesiją. Tai leidžia ūkininkais besivadinantiems asmenims susikurti tariamai ypatingą įvaizdį ir tuo prisidengiant siekti asmeninės naudos reketuojant visuomenę su jos pačios pritarimu. Dėl tokios praktikos sukuriama socialiai neteisinga aplinka, o riboti visuomenės ištekliai perskirstomi juos neefektyviai naudojantiems subjektams.

Simptomai

Norint tapti ūkininku nereikia turėti jokių (jau nekalbant apie ypatingus) sugebėjimų, užtenka noro. Atskirose (gamybinėse) profesijose tai nėra blogai. Tačiau kai valstybė pradeda remti bet kokių protinių galimybių žmones suteikdama jiems iš kitų, produktyvių, visuomenės narių atimtas lėšas – tokia praktika tikrai nėra ekonomiškai efektyvi, jau nekalbant apie tai, kad atvirai amorali.

Valstybė, skatinanti pradėti veiklą žemės ūkio srityje visus norinčius, tuo pat metu netiesiogiai pripažįsta, kad tai sudėtingas darbas aštrioje konkurencijoje ir todėl visi šie ūkininkai turi būti nuolat remiami. Jei prastas derlius jie neturi ką parduoti, jei labai geras derlius jiems per mažos supirkimo kainos – remiama visais atvejais, jei tik ūkininkas nors kažką veikia. Tam tikrais atvejais parama duodama net jei sutinkama kažko nedaryti!

Be to, kad valstybė nuolat skatina veiklą pradėti naujus ūkininkus, kurie neišvengiamai bus nuolat maitinami įvairia parama, pagalba teikiama ir tiems, kurie nutaria iš šios veiklos pasitraukti. Visos profesijos turi savo specifinių iššūkių ir ši nėra kitokia, tačiau tik išskirtinai ūkininkai gauna piniginę paramą, be kurios jie negalėtų ar nenorėtų pasitraukti iš šios veiklos, ir tai kažkodėl būtų problema.

Visais šiais atvejais labiausiai stebina visuomenės elgesys. Nedidelė vienos profesijos asmenų grupė gyvena likusių produktyvių visuomenės narių išlaikomi ir tai supranta kaip natūralią reikalų būseną. Pasireiškus bent mažiausiems, juos vienus liečiantiems, sunkumams ūkininkai drįsta atvirai reketuoti visą visuomenę net neslėpdami savo savanaudiškų siekių gauti pinigų kitų žmonių sąskaita. O visuomenė ne tik kad nesipriešina, bet dažnai net ir palaiko šios grupelės vykdomus veiksmus.

Problema

Didžiausia problema yra susiklosčiusių aplinkybių ir aktyvių veiksmų pagalba visuomenėje įtvirtintas ūkininkų profesijos ir viso sektoriaus ypatingumo įvaizdis. Kadangi visuomenė yra įtikinta, kad ūkininkai dėl kažkokių likimo nulemtų aplinkybių dirba pagal kitokias socialinės ir ekonominės santvarkos taisykles – jie turi galimybę atvirai reikalauti ir per bevalius politikus įsiteisinti visuomenės išnaudojimą savo naudai.

Kadangi ūkininkų asmeninė gerovė tiesiogiai priklauso nuo šios iliuzijos gyvybingumo – galima užtikrintai konstatuoti, kad tai yra vienas iš pagrindinių ūkininkų dėmesio ir pastangų objektų. Stebint įvykius viešojoje erdvėje nesunku įsitikinti, kad žemės ūkio srities unikalumui įtvirtinti ūkininkai aktyviai naudoja tris priemones: istorines aplinkybes, koncepcinį klaidinimą ir politines technologijas.

Nuo neatmenamų laikų didžioji dalis visuomenės gyveno kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu, o dėl įvairių geopolitinių aplinkybių kaime gyvenantys žmonės buvo visaip engiami ir išnaudojami. Tokiu būdu susiformavo kultūriniai stereotipai apimantys ūkininkų, kaip nuolat puolamų ir sunkumus išgyvenančių, tačiau paprastų ir darbščių kaimo gyventojų įvaizdis. Ši istorinė patirtis yra puiki priedanga racionaliems argumentams slėpti po emocijų uždanga.

Ūkininko profesija kaip sąvoka nėra aiški. Nors šis terminas turėtų reikšti privačius ūkių savininkus, jis taip pat dažnai naudojamas įvardinti visiems žmonėms, bent kiek susijusiems su žemės ūkio šaka. Toks neaiškumas leidžia suinteresuotiems asmenims eskaluoti savo asmeninius interesus paslepiant juos neva atstovaujamos didelės žmonių grupės interesuose. Tiesa, čia galioja išlyga, nes kai kuriems ūkininkams užtenka naglumo (kvailumo) tiesiai šviesiai reketuoti visuomenę pirmu asmeniu dėstant savo problemas, kurias visuomenė neva turi išspręsti.

Tie, kurie nesugeba konkuruoti produkcija, ilgainiui prisitaiko specializuodamiesi alternatyvių pajamų užsitikrinime. Tai apima naudą gaunamą tiesiogiai iš valstybės ar pasitelkiant valstybinį prievartos monopolį – iš privačių subjektų. Kai įvairiems marginalams neužtenka proto patiems pareikalauti paramos, jiems ir vėl ateina į pagalbą valstybė, kuri įvairių organizacijų ir programų pagalba mokina kaip tą paramą išsimušti. Formaliai ūkininkai užsiima lobistine veikla, grupinio dalyvavimo priemonėmis, ryšiais su visuomene. Visgi, sutinkamai su protinėmis galimybėmis, dažniausiai naudojama visada efektyvi atvira, grubi jėga: reikalavimai, grasinimai, visuomeninės tvarkos sutrikdymas ir pan.

Sprendimas

Yra dvi pagrindinės grupės veiksmų, kuriuos reikėtų atlikti norint išspręsti aprašytą problemą su ūkininkais: pakeisti ūkininkų sąvoką ir panaikinti jų išskirtinį teisinį reglamentavimą.

1. Vadinti daiktus tikrais vardais

Pirmiausiai, kiekvienas žmogus turi įsisąmoninti, kad ūkininkai nėra atskira specialybė. Tai įvairių, tačiau įprastų specialybių žmonės, kurie gamina savo srities produktą. Visi jie yra lygiaverčiai specialistai, kaip ir kitų šakų atstovai. Todėl reikia nustoti naudoti realios reikšmės neturinčią ūkininko sąvoką ir įvardinti šiuos žmones pagal tikrą jų specialybę, nustatomą atsižvelgiant į atliekamas funkcijas:

• Ūkininkas-savininkas turi tapti akcininku arba investuotoju.

• Ūkininkas-darbų organizatorius turi tapti vadovu arba vadybininku.

• Ūkininkas-metodininkas turi tapti agronomu, zootechniku ir t.t.

• Ūkininkas-darbininkas turi tapti šaltkalviu, vairuotoju, melžėju ir t.t.

Jei žmogus nėra siauras specialistas (ar išviso nėra specialistas), tai taip ir sakyti, kad jis atlieka a, b, ir c profesijų funkcijas.

Taip įvardiję žemės ūkio darbuotojus pamatysime, kad investuotojas į žemės ūkį nesiskiria nuo investuotojo į elektronikos ar chemijos pramone, žemės ūkio produkcijos pardavėjas nesiskiria nuo geležies ar įrengimų pardavėjo, žemės ūkio šaltkalvis nesiskiria nuo lengvųjų automobilių šaltkalvio ir t.t.

Ūkininkais galima vadinti tuos žmones, kurie gyvena natūriniame ūkyje. Taip pat ūkininkavimu galėtume vadinti žemės ūkio produkcijos auginimą savo reikmėms ar kaip laisvalaikio formą (hobi). Pagrindinis atrankos kriterijus yra toks: ar žmogus maino šią produkcija rinkoje su kitais rinkos dalyviais? Kai tik pagaminta produkcija rinkoje yra išmainoma – žmogus jau dalyvauja rinkoje kaip tam tikros specializacijos ekonominis subjektas, arba plačiąją prasme – verslininkas.

2. Žemės ūkio šakos subjektų teisinį reglamentavimą prilyginti kitų pramonės šakų subjektams

Kai suvokiame, kad žemės ūkio produkcijos gamyba yra ekonominė veikla, t.y. verslas, konceptualiai niekuo nesiskiriantis nuo kitų ūkio šakų verslų – būtina suvienodinti šių subjektų teisinį reglamentavimą ir valdymą.

Be abejonės, geriausiai žemės ūkio šakos funkcionavimą užtikrintų laisvos konkurencijos ir atviros rinkos sukūrimas. Tokiu būdu šakoje būtų užtikrintos aiškios ir socialiai teisingos taisyklės. Efektyviausi rinkos dalyviai būtų natūraliai skatinami ir galėtų plėsti savo paslaugų apimtis, o tie, kurie nenori ar negali dirbti efektyviai pasitrauktų į kitas veiklas ir nustotų švaistyti ribotus išteklius.

Natūralu, kad teisinga ir efektyvumą skatinanti aplinka žemės ūkio šakoje galutiniams vartotojams užtikrintų daug didesnį reikiamų produktų kiekį mažiausiai galimomis kainomis.

Rezultatas

Žemės ūkio šakoje įsivyrautų morališkai teisinga socialinė aplinka, likę visuomenės nariai nebebūtų reketuojami savanaudiškų grupių, o riboti gamybos veiksniai būtų panaudojami efektyviausiai, taip sukuriant didžiausią galimą galutinį rezultatą.

~ by Mindaugėlis on 2008 Spalis 30.