Strategijos principai
Giedriau, nesutinku su tavo mintimi, kad anarchijos nebus šansų įgyvendinti „kol nepasikeis daugumos žmonių supratimas apie valdžią“. Visas anarchijos žavesys tame, kad, dėka vienos aplinkybės, ją galima įgyvendinti visiškai nepriklausomai nuo to ką žmonės galvoja apie esamą ar būsimą socialinę sistemą. Iš esmės jiems aplamai nereikia galvoti!
Ta aplinkybė – tai žmogaus prigimties ir valstybinės sistemos savybių nesuderinamumas.
Pagal savo bazinę konstrukciją (išlikimo instinktą) mes visi siekiame turėti kuo daugiau laisvės ir materialinės gerovės. Tokia žmogaus prigimtis. Galima žmogų trumpam suklaidinti ar apgauti, tačiau kai tik žmogus pajaučia galimo alternatyvaus pasirinkimo pranašumą prieš esamą padėtį jis automatiškai, paklusdamas savo prigimčiai, pradės siekti naujo pasirinkimo.
Toliau truputis įžvalgos: egzistuojant valstybei išnaudojamųjų visada daugiau nei išnaudotojų!
Laisvės aspektu esi valdomas visose sferose, kuriose tu nevaldai kitų. Plačiąja prasme, kadangi niekas neturi absoliučios autoritarinės galios – tam tikra dalimi išnaudojami visi. Be abejo paprasti žmonės daugiausia. Ekonominiu aspektu valstybė visada atima daugiau nei išdalina. Plačiąja prasme, net jei tu papuolei tarp gaunančiųjų – dėl valstybės egzistavimo sukuriamų rinkos iškraipymų pasireiškiančio neefektyvumo praranda visiškai visi. Be abejo paprasti žmonės vėlgi daugiausia.
Taigi, sudėję žinomas aplinkybes su trupučiu įžvalgos pastebime situaciją, kad ženkliai daugiau nei puse žmonių mane jau palaiko! Dauguma jų nežino kad mane palaiko, dalis jų sąmoningai galvoja, kad man priešinasi. Tačiau, instinktai visada aukščiau proto, todėl kai reikės – visi jie elgsis taip, kaip man reikia.
Na, o kai supranti, kad didžioji dalis žmonių tave palaiko ir savo aktyviais veiksmais yra pasiruošę tau padėti, net jei racionaliai to nenori – toliau tik rankų miklumas ir jokios apgaulės..
Praktinis valstybės panaikinimo planas, deja, yra šiek tiek sudėtingesnis nei šis elegantiškas judėjimo potencialo įrodymas. Visgi, galiu paminėti keletą labai svarbių aspektų.
Šiuo metu valstybė kontroliuoja visas gyvenimo sritis, todėl praktiniai perėjimo veiksmai turi irgi apimti visas sritis. Kaip žinai valstybė – tai gyvas biurokratijos organizmas, kuris kaip infekcija greitai atsinaujina ir vėl išplinta po visą kūną, jei nebuvo visiškai panaikintas. Dėl to niekada nepasieksi anarchijos vien tik mokydamas. Politika, kultūra, mokslas, etika, ekonomika – visose srityse ir visais aspektais reikia naikinti biurokratinį valdymą, o tai padarius aktyviai pasitelkti išgydytą srity tolimesnėje kovoje.
Nors galutinis tikslas yra visai panaikinti valstybę – to negalima daryti staigiais veiksmais, nes abu greito poveikio variantai yra nenaudotini: a) grobti valdžią naudojant jėgą ir prievarta įgyvendinti savo planus yra nepriimtina, o b) įtikinti didžiąją dalį žmonių priimti mūsų vertybes ir pasiekti taikų valstybės nuvertimą yra praktiškai nepasiekiama. Dėl to jokios revoliucijos, bet nuosekliai ir užtikrintai po vieną žingsnelį taikių ir savanoriškai atliekamų pokyčių vienu metu.
Valstybinių funkcijų keitimas turi vykti pradedant nuo periferijos ir pamažu einant prie esminių funkcijų. Jokio blaškymosi, jokio oportunizmo. Nuoseklus mažų kovų ir lengvų pergalių pasiekimas leis užtikrinti keletą svarbių aplinkybių: parodys judėjimo gyvybingumą, pamažu pripratins žmones prie radikalios pasaulėžiūros, leis tinkamai pasiruošti didesniems iššūkiams ir t.t.
Valstybės panaikinimo judėjimas kaip organizacija yra vienas iš įdomesnių iššūkių. Pirma, jis turi būti griežtai decentralizuotas. Tai užtikrins saugumą nuo koncentruoto valstybės pasipriešinimo, o taip pat leis bet kam panorėjusiam pagal norą ir galimybes prisidėti prie judėjimo. Antra, jis turi būti tiksliai organizuotas. Tai leis užtikrinti pastangų vieningumą ir kryptingumą bei griežtą vidinę savo veiksmų kontrolę anarchistinės teisės principų laikymosi srityje. Bendrai paėmus, judėjimo modelis manau turės daug open-source modelio savybių.
Čia keletas nespecifinių strategijos principų.
Cross-post’as iš LLRI blogo.
Prenumeruoti RSS
Sveikas, matau, kad esame panašių pažiūrų. Mano nuomone anarchija gali būti pasiekta tik klasinės kovos dėka, nes bet koks bandymas nugalėti statizmą įlendant į jo aparatą yra pasmerktas tapti tik nauju statizmo variantu.
Klasinę kovą suprantu ne marksistine prasme, o agoristine:
http://agorism.info/docs/AgoristClassTheory.pdf
Labas kolega
Akys džiaugiasi matydamos žmones, kurie palaiko anarchijos idėjas, ypač pas save svečiuose.
Kaip ir sakiau aukščiau, esu įsitikinęs, kad valstybės naikinimo pastangos turės būti labai plataus spektro ir nei ėjimas į politiką nei juodosios rinkos vystymas vienas savaimė nėra pakankamas. Reikia naudoti visas teisėtas, t.y. esamai ir anarchistinei teisei neprieštaraujančias, priemones. O jų daug ir jos įvairios.
Dėl politikos. Maksimali dauguma organizacijų, kurios eina į valdžią ar kitaip įtakoja politiką (libertarų partija USSA, įvairaus plauko liberalai pasaulyje, LLRI veikla Lietuvoje ar pan.) turi vieną didelę problemą – jie nėra radikalai. Jei tu sieki didesnės laisvės kompromisų pagalba, tu tampi tokiu pat socialistu, nes nesilaikai principo. Taigi, gaunasi paklodės tampymas, kai libertarams aktyviomis pastangomis tempiant į vieną pusę (pvz. naikinant mokesčius) ji nutempiama kitoje pusėje (pvz. didinami muitų tarifai). Radikalizmas, kai laikomasi principo ir neparsiduodama dėl “liberalaus tikslo” – visai kita situacija.
Dėl agorizmo. Negaliu pasakyti, kad 100 proc. palaikau šį judėjimą, nes jis susideda iš dviejų principinių dalių – naudoti juodosios rinkos veiksmus kurie a) prieštarauja arba b) neprieštarauja esamiems įstatymams. Esu įsitikinęs, kad bet kokie veiksmai turi būti atliekami egzistuojančios teisės ribose. Nepaisant to, kad kažkurie įstatymai pažeidžia prigimtines teises ar kitais būdais yra nenaudotini – jų reikia laikytis. Tu gali/ turi jiems nepritarti ir stengtis panaikinti, tačiau kol jie yra tu turi jų laikytis. Aišku, aš nesmerkiu žmogaus, kuris laikosi prigimtinių, tačiau pažeidžia valstybinę teisę, tačiau kaip judėjimo ir kovos principas jis yra negyvybingas. Likusi agorizmo dalis, kuri apima teisėtas savanoriškas rinkos operacijas – pritariu ir pilnai palaikau.
Plačiau apie specifines agorizmo, kaip praktinės strategijos, problemas gali rasti Rothbard analizėje, kurios nuorodą rasi http://technoeudaimonia.blogspot.com/2008/08/online-agorism-study-guide.html, žr. mano komentarą. Ten pat gali rasti ir Konkin atsakymą, kuris man, beje, visiškai nepatiko nei forma nei turiniu.
“Tu gali/ turi jiems nepritarti ir stengtis panaikinti, tačiau kol jie yra tu turi jų laikytis. Aišku, aš nesmerkiu žmogaus, kuris laikosi prigimtinių, tačiau pažeidžia valstybinę teisę, tačiau kaip judėjimo ir kovos principas jis yra negyvybingas.”
Manyčiau, kad juodoji rinka lyginant su baltąja atrodo žymiai mažesnė, bet kai kur ji buvo pasiekusi tikrai daug, pvz. Gruzijoje tokia rinka anksčiau apėmė virš pusės visos šalies ekonomikos. Tokios strategijos gyvybingumas priklauso nuo žmonių požiūrio į valstybę, pasitikėjimo jos institucijomis. Jei tikėjimas į valstybės moralumą žlunga – ji pasmerkiama merdėti. Taigi, kontrekonomika veikia realybėje, kol jos nepradeda tvarkyti visokio plauko liberalai, kaip dabartinė Gruzijos valdžia. Pilietinis nepaklusnumas yra visapusiškai naudingas, nes valstybės linkusios drausti tą pačią kritiką ir riboti žodžio laisvę. Aklas paklusnumas kelia pavojų įsivyrauti totalitarizmui.
Mano manymu, bet koks (radikalus, ar ne) bandymas pasiekti libertarizmą per valstybines institucijas, tampa minarchizmu. Anarchokapitalistai tokioje sistemoje ir su tokiomis pažiūromis yra priversti tapti partyarchais ir minarchistais, o tai mažai kuo skiriasi nuo klasikinio liberalizmo.
Nežinau kaip ten buvo Gruzijoje, bet citata iš Rothbard: “Note that black markets are concentrated either in service industries or in commodities which are both valuable and easily concealed: jewels, gold, drugs, candy bars, stockings, etc. This is all well and good, but it still does not solve the problem: who will make automobiles, steel, cement, etc. How would they fare in the black market?”
Taigi, net jei nežiūrėtume kitų agorizmo savybių – jis būtų galimas tik neišsivysčiusiose šalyse, kur didžioji dalis ekonomikos yra natūrinė arba paslaugų. Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, ji visada užims tik mažą, nereikšmingą dalį, nes čia jau ženkliai paplitusi industrinė gamyba (taip pat ir paslaugų) su siaura specializacija. Todėl agorizmas kaip strategija yra mažiausiai nepakankama.
“Tokios strategijos gyvybingumas priklauso nuo žmonių požiūrio į valstybę, pasitikėjimo jos institucijomis.” – esi teisus, bet tai niekaip neįrodo tavo teiginių. Jei visi (dauguma) prarastų tikėjimą į valstybės moralumą – užtektu išeiti į gatves, arba vieningai nubalsuoti už anarchistų partiją rinkimuose. Tačiau to nebus. Todėl naudoti strategiją kuriai reikia palankios daugumos nuomonės yra neproduktyvu. Taip ženklių pokyčių nepasieksi.
“Pilietinis nepaklusnumas yra visapusiškai naudingas”. Čia rizikinga situacija, nes žmogų daug lengviau įtikinti būti nepaklusniam nei įtikinti gerbti kito žmogaus prigimtines teises. Todėl kvietimas nepaklusti, pasipriešinti, dar blogiau jei grupėmis (masiškai), gali lengvai privesti prie to, kas buvo pvz. Graikijoje, kai kiekvienas kuris daužo ir degina svetimą turtą ar dalyvauja masinėse muštynėse įsivaizduoja kovojąs su sistema ir pan. Buvimas minioje su Molotovo kokteiliu rankoje nėra kova už laisvę – tai geriausiu atveju chuliganizmas, o dažnai ir daug rimtesnis nusikaltimas! Todėl žiūrint iš principo, aš nepritariu tokiems norams.
Nesutinku su tavo manymu, kad anarchistas politikoje būtinai taptų sistemos dalimi, t.y. neišvengiamai išduotų savo principus ir realiais veiksmais taptų biurokratu. Aš turiu minčių kaip organizuoti partijos veiklą, kad taip nenutiktų, bet apie tai kada nors kitą kartą.
Gal reikėtų apibendrinti dėl ko čia mūsų diskusija. Aš palaikau asmenines šešėlinės ekonomikos naudojimo pastangas, tačiau manau kad tokiu keliu valstybės nepanaikinsi, nes šis būdas nėra tam tinkamas. Taigi, aš ne prieš, tik mane domina kiti dalykai, tiksliau – kaip įgyvendinti anarchokapitalizmą net jei dauguma manęs nesupranta ir aktyviai nepalaiko, tačiau vedami savanaudiškumo, savanoriškais veiksmais man padėtų, gal net to nežinodami ir nenorėdami.
“Taigi, net jei nežiūrėtume kitų agorizmo savybių – jis būtų galimas tik neišsivysčiusiose šalyse, kur didžioji dalis ekonomikos yra natūrinė arba paslaugų. Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, ji visada užims tik mažą, nereikšmingą dalį, nes čia jau ženkliai paplitusi industrinė gamyba (taip pat ir paslaugų) su siaura specializacija. Todėl agorizmas kaip strategija yra mažiausiai nepakankama.”
Tokiu atveju gali padėti masinis atsisakymas mokėti mokesčius.
“Čia rizikinga situacija, nes žmogų daug lengviau įtikinti būti nepaklusniam nei įtikinti gerbti kito žmogaus prigimtines teises. Todėl kvietimas nepaklusti, pasipriešinti, dar blogiau jei grupėmis (masiškai), gali lengvai privesti prie to, kas buvo pvz. Graikijoje, kai kiekvienas kuris daužo ir degina svetimą turtą ar dalyvauja masinėse muštynėse įsivaizduoja kovojąs su sistema ir pan. Buvimas minioje su Molotovo kokteiliu rankoje nėra kova už laisvę – tai geriausiu atveju chuliganizmas, o dažnai ir daug rimtesnis nusikaltimas! Todėl žiūrint iš principo, aš nepritariu tokiems norams.”
Agorizmas išskiria juodąją ir raudonąją rinką. Chuliganizmas nukreiptas prieš etatizmą gali būti pateisintas, bet tokie veiksmai agoristų atžvilgiu nėra leistini. Būtent toks klasinis susipriešinimas gali duoti labai pozityvių rezultatų.
“kaip įgyvendinti anarchokapitalizmą net jei dauguma manęs nesupranta ir aktyviai nepalaiko, tačiau vedami savanaudiškumo, savanoriškais veiksmais man padėtų, gal net to nežinodami ir nenorėdami”
Čia labai įdomus dalykas. Manau, kad žmogus niekaip nesugebės remtis libertarizmo ideologija, jei jis jos iš esmės nesupras. Vien savanaudiškumas neduoda gerų rezultatų ir priveda prie tokių dalykų, kaip beprasmiškos riaušės. Paprastas žmogus, nesuvokdamas ideologinės esmės gali nueiti paprasčiausiu keliu ir paremti diktatūrą, arba totalitarizmą. Toks aktyvistas netgi gali pasivadinti anarchistu ir panašiai elgtis, kol nepasieks valstybinės valdžios. Mano nuomone labai naivu manyti, kad žmonės ir biurokratijos aparatas pasiduos vidinei “revoliucijai” ir žlugs.
Čia neblogas Stefan Molyneux video šia tema:
Žmogau, gal tu ir turi panašų galutinio vaizdo matymą (apie laisvę ir pan.), bet tavo priemonės, tokios kaip tavo aprašyta “raudonoji rinka”, klasių kova ir pan. yra visiškai beprasmiškos. Jau nekalbant apie tai, kad jei aš būčiau saugos tarnyba, tu atliktum chuliganiškus veiksmus prieš valstybinius objektus kuriuos aš saugau – aš tau duočiau pipirų už visus nusikaltimus, nes tu būtum nusikaltėlis/ agresorius. Joks tikslas nepateisina agresijos ir prievartos. O tokiais tikslais grindžiamos priemonės visada bevaisės.
Stefan Molyneux – mitinė asmenybė tarp libertarų
Jo ginklas smailus liežuvis, nors nieko naujo jis dažniausiai nepasako – viskas kas yra teisingiausia yra kitų. Man patiko ir nemažai narpliojau vieną jo loginę konstrukciją apie balsavimą. Neturiu nuorodos, bet kalba eina apie “join the mafia” ar pan. Mintis tokia, kad valstybės naikinimas einant į valdžią yra prasmingas lygiai tiek pat kiek stojimas į mafiją su tikslu ją išformuoti ar mažinti nusikaltimus. Skamba gražiai, ypač klausant jo ekspresyvios kalbos. Visgi, logiškai jis neteisingas ir šiek tiek pasukiojus galvą galima rasti paprastų atsakymų. Va tiek aš jį ir žinau. Šiaip jis man nepatinka – forma be turinio.
Citatų esmė yra trumpumas. Necituok visų skyrių, nes atsibosta skaityti savo
“Jau nekalbant apie tai, kad jei aš būčiau saugos tarnyba, tu atliktum chuliganiškus veiksmus prieš valstybinius objektus kuriuos aš saugau – aš tau duočiau pipirų už visus nusikaltimus, nes tu būtum nusikaltėlis/ agresorius.”
Būtent tą ir norėjau pabrėžti. Iš anarchizmo tokiu atveju belieka tik minarchizmas (geriausiu atveju).
Ne. Kaip buvo, taip ir išlieka anarchijos principas – priešinimasis prievartai. Man nesvarbu ar valstybininkas ar agoristas ar pseudo anarchistas – aš priešinausi ir toliau visomis jėgomis priešinsiuosi prievartai, išnaudojimui ir kito pobūdžio agresijai. Net jei prisigalvojęs kilnių tikslų naudosi agresiją prieš kitą žmogų ar jo turtą – tu nusikaltėlis ne geresnis už tuos su kuriais kovoji. Vienintelis būdas pakeisti valstybinę sistemą geresne yra naudoti priemones, kurios atitinka propaguojamas vertybes ir principus. Tik dėl šios priežasties aš turiu geras galimybes kažką pakeisti į gerąją pusę, o tu ir tavo projektas, susijęs su klasių kovos kurstymu – taip ir liksite marginaliais kovotojais už jūsų pačių išduotas vertybes.
Aš taip pagalvojau: jei tarkime būtų anarchija, kodėl man su savo draugais nepasigaminus kuokų, lazdų ir vietoj to kad dirbti neatėmus iš taikių anarchistų to ką jie sukūrė? Kad ir Somalio pavyzdys patvirtina, jog būtent taip ir nutiktų — jei nėra valstybės, pradeda siautėti plėšikų gaujos, kurios siautėja tol, kol viena kuri taip sustiprėja, kad įveikia kitas ir pagaliau sukuria valstybę. Organizacija yra neišvengiama, nes tas kas neorganizuotas — silpnesnis ir arba prisijungs prie organizacijos arba bus sunaikintas.
Čia vienas iš dažniausiai sutinkamų neteisingų dichotomų, kuris skamba maždaug taip: arba visi kartu valstybėje arba kiekvienas sau atskirai. Žmonės visada gyveno ir gyvens grupėmis ir organizuosis į įvairias sąjungas, skirtumas tas, kad valstybė yra prievartinė sąjunga, o prie anarchijos tu būtum laisvas įstoti į, ar pasamdyti norimą, savigynos organizaciją.
Kas link tavo pavyzdžio su kuokomis, tai yra begalė būdų tokius žygius panaikinti dėl paprasčiausios priežasties – tau jie bus nenaudingi. Pvz. tave aplankytų mane atstovaujantis Falck Sec, būsi įtrauktas į juodus sąrašus, kurį administruojanti savigynos organizacija užtikrintų, kad tu nebūtum aptarnaujamas Maxima, SEB’as ir Omni, nebūtum įleidžiamas į privatų Pasvalio miestą ir t.t.
Suprask, niekas, tame tarpe ir banditai, negyvena natūriniuose ūkiuose, todėl yra priklausomi nuo iš kitų žmonių gaunamų prekių ir paslaugų. Kuo tu įtakingesnis/ turtingesnis – tuo nuo daugiau žmonių tu priklausai. Todėl jei esi savanaudis – tu netrikdysi visuomenės ramybės dėl pačios visuomenės pasipriešinimo. Taikiai gyvendamas uždirbsi daugiau ir gyvensi geriau.
Tik prie valstybės apsimoka užsiimti banditizmu, nes valdžia atima iš individualių žmonių savigynos teisę (sukuria monopolį) ir už įstatymo ribų paskelbia daug victimless crimes (t.y. “nusikaltimus” kurie neturi nukentėjusių), pvz. narkotikai, prostitucija ir pan., kurie sukuria didelius viršpelnius ir todėl patrauklumą daryti “nusikaltimus”. Taip nusikaltimus darantys subjektai sustiprėja (kai kurie net tiek, kad gali nedidelį karą suorganizuoti), ir pradeda daryti žygius į kitas sferas – tiesiogiai eiti prieš žmones ar organizacijas. O viskas tik dėl valstybės.
Panaikink valstybę – iš karto susilpninsi nusikaltėlius ir sustiprinsi privačias savigynos organizacijas. Nusikalstamumas kris kaip akmuo iš dangaus.
labai jau idealistinė ir nepraktinė yra ta anarchizmo idėja… niekaip nesuvokiu, kaip turtingesnis neskriaus silpnesnio. sekant tavo komentaro pavyzdžiu, ar visi turės pinigų/galimybių pasisamdyti falck sec? jei aš turtingesnis už tave, manai, SEB ar Omni atsisakys manęs dėl tavęs? o jei aš esu maximos savininkas, o tu jos kasininkas, ir aš nuspresiu tau nesumokėt šį mėnėsį atlyginimą, į kokią organizaciją tu kreipsies? kasininkių profsąjungą?:)
Klausimai off-topic, todėl norėčiau aptarti tik bendrą taisyklę.
Yra du išnaudojimo atvejai – ideologinis ir ekonominis. Ideologinis kai naudoji prievartą dėl tam tikrų savo įsitikinimų ir nežiūri į potencialiai žalingą atoveiksmį/ rezultatą sau. Ekonominis būna tada, kai išnaudodamas kitą nori asmeninės naudos sau, todėl sąmoningai skaičiuoji ar po veiksmo tavo situacija bus geresnė nei prieš veiksmą.
Nuo ideologinės agresijos negali apsaugoti niekas, nei privati apsauga nei valstybė.
Ekonominis išnaudojimas, anarchijos atveju, yra nenaudingas išnaudotojui, nes jis visada patirs individualų, grupinį, ar ekonominių jėgų sukurtą atoveiksmį, dėl kurio patirs ekonominį agresijos nuostolį. Jei tau nesvarbu nuostolis, bet nori pakenkti – tu ideologinis ir nuo tavęs niekas neapsaugos, o jei tu nori tik pasipelnyti išnaudodamas kitą – pats to nedarysi, nes žinosi kad neapsimoka. Galiu užtikrinti – agresija nuostolinga visiškai visais atvejais. Jei norėsi padiskutuoti apie atskirus atvejus, tai galėsime padaryti prie atitinkamų straipsniukų.
Valstybė šiuo metu turi užėmusi prievartos monopolį ir savo veiksmais ženkliai apsunkina individualų ar organizuotą savo teisių gynimą silpniems žmonėms, o taip pat iškreipia ekonomines jėgas, kurios automatiškai stato išnaudotojus į nepalankesnę padėtį. Dėl šios priežasties, dabar, jei yra noro, stipresnis agresorius dažniausiai gali gauti ekonominės naudos išnaudodamas silpnesnįjį.
Pabaigai norėčiau pasiūlyti citatą iš mėgiamo filmo, kuri puikiai iliustruoja agresijos atoveiksmio galimybes:
“Look, the people you are after are the people you depend on. We cook your meals, we haul your trash, we connect your calls, we drive your ambulances. We guard you while you sleep. Do not fuck with us.”
“Tik dėl šios priežasties aš turiu geras galimybes kažką pakeisti į gerąją pusę, o tu ir tavo projektas, susijęs su klasių kovos kurstymu – taip ir liksite marginaliais kovotojais už jūsų pačių išduotas vertybes.”
Tai, kad kova prieš agresorių yra pateisinama kaip savigyna:
“No one may threaten or commit violence (‘aggress’) against another man’s person or property. Violence may be employed only against the man who commits such violence; that is, only defensively against the aggressive violence of another. In short, no violence may be employed against a nonaggressor. Here is the fundamental rule from which can be deduced the entire corpus of libertarian theory.”
Murray N. Rothbard, The Myth of National Defense
Tavo metodai nėra niekuo geresni, netgi blogesni, nes atvirai deklaruoji, kad gintum (!) valstybę. Tau tarsi nėra skirtumo tarp nusikaltėlio ir taikaus verslininko, darbininko, kuris patyria pastovią agresiją iš nusikaltėlio pusės. Taigi, pats išduodi libertarizmo principus, ruošdamasis ginti agresorių.
Jei nepameni ką rašei, tai primenu:
“Jau nekalbant apie tai, kad jei aš būčiau saugos tarnyba, tu atliktum chuliganiškus veiksmus prieš valstybinius objektus kuriuos aš saugau – aš tau duočiau pipirų už visus nusikaltimus, nes tu būtum nusikaltėlis/ agresorius.”
Juokinga kalbėti apie anarchistą ginantį valstybinius objektus.
O man baisu matyti žmogų, kuris turi kažkiek žinių, bet jas klaidingai interpretuoja, ir kas blogiausia – tuo pateisina prievartą savo pasirinktais atvejais. Na bet dabar ne apie tai. Iš eilės kur tu neteisus.
Pirmiausia, negyvas objektas negali būti agresorius. Iš viso nelogiška pulti ant daikto teisinantis, kad jis kažkaip pažeidė tavo teises ir tu naudoji prievartą savigynos tikslais.
Antra, naikindamas valstybinį turtą gali lengvai pataikyti ant to, kuris iš viso nėra valstybinis, bet privatus turtas. Savo valia ir iniciatyva naikindamas asmeninį turtą, net jei vedamas kilnių tikslų, automatiškai tampi nusikaltėliu.
Trečia, bet koks nusikaltimo metu įgytas turtas lieka buvusio savininko teisėta nuosavybė. Naikindamas valstybinį turtą gali pataikyti ant to, kuris netiesiogiai priklauso galimam identifikuoti nukentėjusiajam. Tokiu atveju tu naikini asmeninį nukentėjusiojo turtą, laikinai esantį pas nusikaltėlį ir vėl tampi nusikaltėliu.
Tarkime, kad gal tu skaitydamas mano komentarą susimaišei sąvokose objektas ir subjektas. Tačiau ir šiuo atveju tu neteisus.
Tai, kad žmogus dirba institucijoje, kurios tam tikri asmenys daro nusikaltimus, dar nesuteikia teisės jį pulti. Valytoja kuri dirba mokykloje irgi yra valstybinio aparato dalis, tačiau ji nenaudoja jokios prievartos, juo labiau prieš trečiuosius asmenis. Privačios kompanijos atstovas irgi gali pažeisti trečio asmens teises, bet tai nesuteikia jam teisės pulti atsitiktinai pasirinktą toks kompanijos darbuotoją įsivaizduojamos savigynos sumetimais.
Bendrai paėmus, puldamas prieš tave prievartą panaudojusios organizacijos darbuotojus tu neišvengiamai pataikysi ant to, kuris tau visiškai niekuo nenusikalto. Kai tik pataikysi ant tokio žmogaus – tu pats tampi agresoriumi, o tiksliau – naudoji prievartą prieš žmogų ne gynybos, bet savo inicijuojamo puolimo tikslais.
Svarbu pastebėti, kad praktikoje valstybinio turto naikinimas dažniausiai baigiasi smurtu prieš jį teisėtai ginančius asmenis.
Man atrodo savo vertinimuose tu darai vieną didelę klaidą – per daug apibendrini. Valstybės egzistavimas (idėjos lygmenyje) nėra agresija. Valstybinis turtas nėra agresija. Buvimas valstybės tarnautoju nėra agresija.
Agresija yra veiksmas. Konkretaus žmogaus atliekamas prieš konkretų žmogų. Tik tokiu atveju gali įvardinti pažeidimą ir pažeidėja bei nuo jo teisėtai gintis.
Suprask – valstybė yra susitarimas. Valstybinis turtas – nusavintas turtas. Valdžia – nusavinto turto administratoriai (ne savininkai). Valstybė egzistuoja visų žmonių, kurie „žaidžia“ valstybę kiekvienu metu paklusdami jos įstatymams, sąmonėje. Naikindamas nusavintą turtą ar kenkdamas nusavintą turtą administruojantiems žmonėms niekaip nepakeisi sistemos išorėje esančių žmonių įsitikinimų. Priešingai, greičiau paveiksi į neigiamą pusę – papiktinsi juos savo elgesiu ir pastumėsi juos link valstybės.
Naudodamas jėgą turi būti labai atsargus ir tai daryti tik kai 100 proc. esi įsitikinęs savo teisumu. Įvairaus plauko pogromai ar klasių kovų sukelti perversmai visada yra prievartą inicijuojantys reiškiniai. Todėl negalima jų naudoti ir nereikia ieškoti pasiteisinimų jiems naudoti.
Gerai, duosiu konkrečių pavyzdžių.
“Pirmiausia, negyvas objektas negali būti agresorius.”
Valstybė yra žmonių grupė, turinti monopolistinę teisę į prievartą konkrečioje teritorijoje.
“Naikindamas valstybinį turtą gali pataikyti ant to, kuris netiesiogiai priklauso galimam identifikuoti nukentėjusiajam.”
Kai kurie valstybiniai objektai, pvz. tankai. Nesvarbu, kad jie nupirkti už pavogtus pinigus, bet jie patys gali pulti nekaltus žmones ir puola. Juos, beje, naudoja valstybės tarnautojai.
“Svarbu pastebėti, kad praktikoje valstybinio turto naikinimas dažniausiai baigiasi smurtu prieš jį teisėtai ginančius asmenis.”
Nėra tokio dalyko kaip teisėtas valstybės turtas, yra tik jos pavogtas ir nusikalstamai įgytas turtas. Kai kurie tokie objektai padaryti už svetimus pavogtus pinigus ir iš esmės nebeįmanoma susigrąžinti jų atgal. Beveik visi tokie objektai vienaip, ar kitaip tarnauja smurtui prieš nekaltus žmones.
“Svarbu pastebėti, kad praktikoje valstybinio turto naikinimas dažniausiai baigiasi smurtu prieš jį teisėtai ginančius asmenis.”
Kaip galima teisėtai ginti pvz. automatus, kurie šaudo į tuos, kurie nemoka mokesčių? Kaip pateisinti šaudymą į nekaltus žmones vien dėl to, kad tą daro valstybės tarnautojai, kurie naudojasi svetimu turtu? Gal žiūrėti ir nieko nedaryti, kai kažką spardo su valstybiniu batu, valstybiniu pareigų dėka?
“Valstybinis turtas nėra agresija. Buvimas valstybės tarnautoju nėra agresija.”
Valstybinis turtas yra vagystė ir gali būti panaudotas puolimui (automatų pavidalų ir kitaip, pvz. kalėjimais). Valstybės tarnautojas pats savaime atlieka nemoralų darbą, ypač jei valstybės vardu savinasi turtą. Tokiu atveju prieš nusikaltėlį (jį) – galima panaudoti savigynos priemones. Aišku, geriausia tą daryti ne vietiniam lygmenyje, nes efekto nebus. Auka bus nužudyta, arba pasodinta į kalėjimą už savigyną prieš valstybės tarnautojus (mokesčių rinkėjus, inspektorius…)
“Valstybės egzistavimas (idėjos lygmenyje) nėra agresija.”
Valstybė negali egzistuoti be agresijos, nes ima prievartinius mokesčius, nustato absurdiškas taisykles, kurios riboja prigimtines teises. Jei valstybė būtų grynai savanoriška, tai nebūtų valstybė, greičiau – savanoriška bendruomenė, komuna ir pan.
Jeigu žmogus nemoka prievartinių mokesčių ir ginasi nuo jų surinkėjų – jis yra visiškai moralus. Gindamas valstybinius objektus, tu gintum ne šiaip nusavintą turtą, o priemones, kuriomis yra naudojama prievarta. Tokiu atveju reikia gintis, arba mirti nuo valstybinio turto (pistoleto), kuris iš tikrųjų yra nupirktas už pavogtą nuosavybę.
Esi paviršutiniškas ir nenuoseklus. Diskusija beprasmiška.
Aš truputi pakomentuosiu bitininko atsakymą mindaugui vienoje citatoje:
………………………………………..
“Svarbu pastebėti, kad praktikoje valstybinio turto naikinimas dažniausiai baigiasi smurtu prieš jį teisėtai ginančius asmenis.”
Nėra tokio dalyko kaip teisėtas valstybės turtas, yra tik jos pavogtas ir nusikalstamai įgytas turtas. Kai kurie tokie objektai padaryti už svetimus pavogtus pinigus ir iš esmės nebeįmanoma susigrąžinti jų atgal.
………………………………………………….
Bitininke, Mindaugas nieko nesakė apie teisėtą valstybinį turtą, jis kalbėjo apie teisėtai GINANČIUS tą turtą žmones, o tai yra susitarimo dalykas. Tad tu gadindamas/naikindamas turtą, kurį giną kiti žmonės, netiesiogiai naudoji agresiją prieš juos, manau.
Aišku, gal aš klystu, bet sudomino jūsų diskusija, tad nusprendžiau įterpti savo, kaip stebėtojo, trigrašį
Iš tiesų viskas čia subtilu.
Situacija: plėšikas apvogė banką, susivežė visą grobį namo ir pasisamdė apsaugos firmą, kuri banko neplėšė ir šiuo atveju atlieka teisėtą, susitarimu apibrėžtą, gynybos darbą. Tu esi policininkas ir nori atsiimi turtą. Ar gali kovoti su apsauga?
Atsakymas: gali, nes turtas įgytas neteisėtai ir šios nuosavybės savininkas gali savo jėgomis ar įgaliodamas trečią asmenį(-is) siekti, net naudodamas jėgą, atgauti savo turtą.
Kur subtilu: valstybės turtas yra neteisėtai įgytas turtas ir turi nukentėjusius, kuriems reikia jį “išdalinti/grąžinti”; tiesioginių savininkų identifikuoti kaip taisyklė negalima. Todėl gauname situaciją, kad siekdamas savų tikslų tu sąmoningai naikini svetimą turtą, kurį šiuo metu valdo nusikaltėliai.
Nors prievartos nenaudojimo principas yra esminis (kaip pabrėžė M.Rothbard negali kovodamas dėl idealų naudoti priemonių, kurios tuos idealus pamina), taip pat yra ir strategijos klausimas.
Aš manau, kad konfrontacija, prievarta, griovimas yra iš principo bevaisiai. Kuo plačiau užsimosi – tuo daugiau nukentės nekaltų žmonių ir tavo judėjimas tik skatins (ir vienys) pasipriešinimą, o ne kurs moralinį pamatą ant kurio būtų galima statyti ilgalaikę alternatyvą dabartinei sistemai.
Aš remiuosi dviem principais: kategoriškas prievartos nenaudojimas ir valstybinės sistemos apžaidimas pagal jos pačios sukurtas taisykles. Tikslas ne nuversti valstybę, bet padaryti ją nereikalingą (tikslus angl. žodis – irrelevant).
Gal tu ir teisus.