Įsipareigojimų užtikrinimo mechanizmai
Kalbant apie teisėtumo principus nereikia jų maišyti su morale. Jei teisė bus formuojama remiantis (kažkieno kito) moraliniais vertinimais – niekada nebus objektyvios teisės. Teisės principai turi būti nepriklausomi nuo moralės. Teisė ir teisėjas turi būti „akli“ ir vadovautis teisingumo principu, kuris vienodas visiems ir nekinta laikui bėgant.
(Pvz. A ir B yra dykumoje. A turi gėrimo, B neturi. B prašo A duoti atsigerti, B neduoda. Klausimas – ar gali A teisėtai atimti gėrimo iš B, kad išsaugoti savo gyvybę? Atsakymas – negali, nes tai prievarta prieš kitą žmogų ir jo turtą. Moralinė diskusija gali būti plati, tačiau teisiniu požiūriu ji visiškai neaktuali).
Kalbant apie principą nereikia nagrinėti praktinių įgyvendinimo aspektų.
Kokiais konkrečiais mechanizmais gali būti įgyvendintas vienas ar kitas teisės principas geriausiai nustatys rinka. Laisvoje rinkoje visada susiformuoja efektyviausi ir morališkai teisingiausi žmonių tarpusavio sąveikos mechanizmai. Tai, kad esamu metu ar esamoje situacijoje nesimato priimtinos praktinio įgyvendinimo galimybės jokiu būdu nereiškia, kad tokių mechanizmų iš viso nėra arba kad tinkamai apibrėžtas teisinis principas neveikia.
Taip pat nereikia vertinti kaip atskirą teisės principą priimtų visuomenė. Visiškai nesvarbu kiek žmonių supras, palaikys, laikysis ir kada jis galėtų įtvirtinti oficialioje teisinėje praktikoje. Teisės principas turi būti objektyviai teisingas – tokia vienintelė teisės priežastis ir paskirtis.
(Pvz. A pasiskolina pinigų iš B, tačiau atėjus nustatytam terminui pasiskolintų pinigų nebeturi, o turimo turto neužtenka. Prielaida: B pradės išnaudoti A versdamas jį patirti kančias. Atsakymas – tokia situacija įmanoma, tačiau tai išimtinis atvejis kuris niekaip nepaneigia objektyvios teisės. Žmonių laisvės principas sąlygoja situaciją, kad neigiami scenarijai visada pasireikš. Pvz2. Ar reikia bausti A, kuris muša niekuo neprasikaltusį B? Prielaida – žmonių mušimo niekada nepanaikinsime. Atsakymas – pagal teisinį principą žmonių mušti negalima, todėl nepaisant to, kad tokių žmonių vistiek atsiras, principas vistiek galioja).
Toliau detaliau apie sutarties įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmus ir kodėl išnaudojimas neturi prielaidų pasireikšti.
Administravimo kaštai abiems šalims.
Neįvykdytų įsipareigojimų administravimo veiksmai nekuria teigiamos pridėtinės vertės. Šie veiksmai – tai gryni kaštai, nes nekeičia skolos dydžio ir neleidžia užsiimti pajamas teikiančia tiesiogine veikla. Dėl šios priežasties abi pusės tiesiogiai finansiškai suinteresuotos kuo greičiau rasti abiems priimtiną sprendimą.
Skolininko motyvacija.
Skolininko turimi įsipareigojimai neleidžia jam gyventi pagal savo norus ir potencialias galimybes. Būtinybė turėti pablogintas gyvenimo sąlygas neribotą laiką skatina skolininką imtis aktyvių veiksmų ir išspręsti susidariusią padėtį.
Skolintojo motyvacija.
Susidariusių įsipareigojimų įvykdymo galimybės tiesiogiai susijusios su skolininko gerbūviui ir motyvacija. Dėl šios priežasties skolintojui visada ekonomiškai naudinga aktyviai ir geranoriškai bendradarbiauti su skolininku.
Netinkamas skolintojo elgesys su skolininku yra ne tik nuostolingas esamos skolos ribose, bet taip pat sudaro būsimus kaštus, nes elgdamasis nemoraliai skolintojas pablogina savo galimybes efektyviai (pelningai) veikti rinkoje ateityje.
Ryšium su tuo, kad sandorių įsipareigojimai ir iš jų susidarančios skolos nėra paveldimos ar kitaip automatiškai perleidžiamos, kraštutiniu atveju, jei skolininkas miršta, skolintojas negauna nieko. Dėl šios priežasties skolintojas suinteresuotas ne tik neprivesti, bet ir apsaugoti skolininką nuo mirties.
Trečios šalies sprendimai.
Laisvoje rinkoje būtinai atsiras specialistų, kurie užsiims skolų valdymo verslu ir siūlys efektyvius rinkos sprendimus kaip panaikinti susidariusius įsipareigojimus abiems pusėms palankiomis sąlygomis.
Labai tikėtina, kad atsiras asmenų, kurie norėdami padėti skolininkui susidariusioje situacijoje, padengs dalį ar visus jo įsipareigojimus iš labdaringų paskatų.
Skolintojo moralė.
Jei skolintojas piktybiškas ir aktyviai siekia susidaryti galimybes persekioti ir išnaudoti žmones, dėl rinkos veikimo jam bus vis sunkiau sudaryti atitinkamas tranzakcijas, o bendruomenė aktyviomis neprievartinėmis pastangomis gali visai atskirti nuo socialinės sąveikos.
Skolininko moralė.
Jei skolininkas piktybiškas ir sutartyje numatytų įsipareigojimų įvykdymui aktyviai priešinasi – teisiškai leidžiamą ir konkrečios situacijos diktuojamą reikiamos prievartos kiekį naudoti morališkai pilnai pateisinama.
Čia tik keletas įžvalgų apie tai, kaip galėtų veikti sutarties įsipareigojimų užtikrinimo mechanizmai. Jos skirtos parodyti, kad remiantis objektyviai teisingais teisiniais principais laisvoje rinkoje visada bus susikurti efektyviausi ir morališkai priimtiniausi bet kurios problemos sprendimo būdai.
(Šis praktinius aspektus aprašantis įrašas remiasi Rothbard’o kontraktų teorija, išdėstyta knygoje Ethics of Liberty. Įrašo sukūrimą paskatino diskusija Anarchisto bloge)
Prenumeruoti RSS
1) Kas yra objektyvi teisė? Kas ją nustatė? Kaip teigė pirmosios prigimtinės teisės teorijos, prigimtinės teisės kylą iš Dievo, po to teigta, kad jas nustato karalius, dabar – kad jos objektyviai atsiranda iš žmogaus prigimties (ar kažkokio kito mistinio šaltinio) atsiranda. Teisė, kaip žinia, reguliuoja socialinius žmonių santykius. Taigi būtini bent du žmonės. Pvz. su dykuma. Ar galima teigti, kad abiejų asmenys ir savo prigimti vienodi? Ar abu turi kažkokias fundamentalias teises? Abejotina. Vienas mano, kad jo prigimtinė teisė – naudoti jėgą ir tai yra teisėta. Tai kyla iš Dievo, kuriuos jis tiki. Kita asmuo, mano, kad jo prigimtinė teisė – laisvė ir savo asmens nuosavybė. Tai kyla iš galbūt jo prigimties. Tai šiems asmenims susitikus dykumoje ir atsiradus socialiniams santykiams, kokia teisė, t. y. kurio asmens, bus objektyvi?
Beje, ar gali vienas asmuo pažeisti kitos asmens teisę į nuosavybę monopolizuodamas išteklius (šiuo atveju vandenį)? Ar čia neatsiranda asmens, turinčio vandens, agresiją prieš jį neturinčio?
2) Pozityvistai, normatyvistai mano teisę esant tai, ką nustatyto tokią teisę turintis subjektas (čia labai primityviai). Dykumos atveju: gali būti, kad taisykles, kaip pasielgti šiuo atveju, nustatė kažkoks trečiasis asmuo, kuriam nurodyti asmenys paklūsta; gali būti, kad jie patys savo sutarimu nustato; taip pat gali būti, kad taisykles nustato vienas asmuo kitam. Šiuo atveju objektyvu bus tai, ką nustato tam tikros normos ir nesvarbu, kas jas nustato.
3) Dar viena teorijų grupė, kuri bando nustatyta, kas yra teisė, ją sieja su faktiškai veikiančiais santykiais. Dykumos atveju teisė būtų tai, kaip asmenys šitoje situacijose pasielgtų.
4) Taigi, jei bus teisingumo principas taikomas aklai…. O teisėtumo principas paremtas tuo, kad teisėta yra tai, kas neprieštarauja teisei. Taigi taip kaip moralė skirtingiems asmenims bus skirtinga, taip pat ir teisė.
5) Niekaip nesupratau, kodėl negalima paveldėti skolų? O turtą paveldėti galima?
6) Jei pažeidžiamas principas nenaudoti prievartos, smurto (ar to negali būti?) ir negalima naudoti jokios prievartos prieš pažeidėją, kaip tuomet su smurtu ir pažeidėjais kovoti?
Reiškinys yra objektyvus kai jis yra pagrindžiamas loginiais argumentais ir nepriklauso nuo individualaus subjekto (mano ad-hoc apibrėžimas).
Apie prigimtines teises. Egzistuoja išeitinis teiginys – žmogus yra vienintelis savęs savininkas. Iš šio teiginio loginiais argumentais galima išvystyti visą objektyvią teisinę sistemą (socialinės sąveikos taisykles) kuriai galima prieštarauti tik nusižengiant logikai.
Jei laikaisi prielaidos, kad teisė gali būti subjektyvi – tu pats niekaip neįrodysi savo idėjos pranašumo prieš kitas (jos teisingumo).
Teisė iš dievo, iš karalių, iš seimo, iš moralinių normų – visa tai subjektyvi kažkieno asmeninė nuomonė, kuri nėra įrodoma ir todėl negali būti teisėtai universaliai taikoma.
Kaip nebūtų keista, netgi seimo sukuriama teisė dažnai yra pagrindžiama loginiais argumentais. Ką turėtų reikšti “nepriklauso nuo individualaus subjekto”? Visos teisės koncepcijos yra sukuriamos kažkokių asmenų, pvz. “natūralios teisės” šalininkų Rothbardo, Spoonerio ir tt. Pvz. Spooneris tikėjo intelektualine nuosavybe, o Kinsella netiki.
Stoikai tikėjo, kad jeigu tu darysi A, tai tu eini prieš savo prigimtį. Tokiomis natūralistinėmis klaidomis jie bandė įrodinėti kas yra teisinga, o kas ne. Deontologija neigia, kad jos aksiomų pasekmės yra svarbus aspektas. Tai tiesiog kvaila.
Aš nesutinku, kad žmogus gali būti savęs savininkas, nes asmuo negali turėti to kuo pats yra. Kitaip tai pažeistų asmens vienovę a.k.a. monizmą. Aš negaliu būti X nuosavybės savininku ir X nuosavybe vienu ir tuo pačiu metu. Asmens dualizmas privedė prie to, kad dalis taip vadinamų libertarų pradėjo remti savanoriškus vergovės kontraktus (Walter Block). Kai kurie žmonės traktuoja “self-ownership” pažodžiui ir mano, kad žmonės yra nuosavybė, kuria gali prekiauti. Užmirštama, kad pirminė šios taisyklės koncepcija skambėjo kitaip – “sovereignty of the individual”.
Taip pat užmirštama, kad pirmieji rinkos anarchistai buvo socialistais ir rėmė “naudojimo” nuosavybės teises, kurios iš esmės reiškė, kad nuosavybė priklauso tiems, kurie su ja pastoviai dirba ir naudoja (su kelių metų senaties terminų, ar pan.) Tai reiškė “workers ownership of the means of production”. Tai buvo darbininkų klasės problemos išsprendimo pasiūlymas.
Mutualism (economic theory)
http://en.wikipedia.org/wiki/Mutualism_(economic_theory)
Tu tarpu anarcho-kapitalistai mano, kad netgi visas Vilnius galėtų priklausyti vienam žmogui (*defacto* minarchistinė monarchija). Juk viso Vilniaus savivaldybės turto privatizavimas gerai, ar ne? Man irgi gerai, bet tik jei ta nuosavybė būtų perduota su ja dirbantiems žmonėms (jie ją turėtų ir toliau naudoti, kad išlaikytų savo teises į nuosavybę).
Pacituosiu vieną Austrų ekonomikos mokyklos “genijų” – Hans-Hermann Hoppe: ‘Natural order is distinctly un-egalitarian: “elitist,” “hierarchical,” “proprietarian,” “patriarchical,” and “authoritorian,” and its stability depends essentially on the existence of a self-conscious natural – voluntarily acknowledged – aristocracy.’
Democracy: The God That Failed
http://www.lewrockwell.com/hoppe/hoppe4.html
Jūsų siūlomos alternatyvos yra neofeudalizmas ir monarchizmas. Tik aišku jūsų koncepcija turi logišką legitimacijos pagrindą – pirmojo panaudojimo taisyklę. Jūsų absentee landlordai/mini monarchai teoriškai turėtų gerbti individo suverenitetą ir nuosavybę… Taip, tai būtų minarchistinės mini-monarchijos. Bet argi čia problema? Juk galima pasinaudoti “landlock” principu ir “restrictive covenant”. Love it or leave it… This is my property. Tokiu būdu mūsų mažieji valdovai galės įsakyti savo valstiečiams eiti sekmadieniais į bažnyčią, arba nešdintis iš jų nuosavybės. O kur eiti vargšams? Galima bus ieškoti geresnių valstybių/kapitalistų… Taip, lokalizuota monarchija lieka monarchija, nepamirškite to. Mokesčiai bus pakeisti nuoma (prisiminkite Rothbardo Ruritanijos karalių).
Štai kas yra logiška kapitalistinės nuosavybės išvada – tironija.
Daugiau apie dvasias (“natural order”, Dievą, valstybę ir kitas holistines abstrakcijas):
The Ego and Its Own by Max Stirner
http://www.lsr-projekt.de/poly/enee.html#firstii23
Gal prablaivėsite iš savo religinių fantazijų
To pačio linkiu ir šitą komentarą skaitantiems revoliuciniams komunistams (taip juos vadino Benjamin Tucker).
Atsakysiu trumpai į visus argumentus.
„Seimo teisė“ kaip įprasta kuriama išnaudojant Bastiat’o Broken window fallacy. Tokiu atveju mažiname mokesčius, kad padėtume dirbantiems arba didiname mokesčius, kad padėtume bedarbiams. Dėl nepriklausomybės. Yra atskyrimas tarp atradimo ir išradimo. Visi fizikos dėsniai yra atrandami žmonių, tačiau nei vienas fizikos dėsnis nuo atradėjo nepriklauso. Ta pati situacija ir su prigimtinėmis teisėmis, kuri yra atradimas, t.y. esamos, natūralios situacijos aprašymas, o ne išradimas, t.y. naujos, dirbtinės sistemos sukūrimas.
Nesuprantu kaip tai siejasi su diskusija.
Kai tu sugebėsi už mane valdyti mano sąmonę arba už mane valdyti mano skrandžio darbą – tada tapsi manęs savininku. Kol kas aš esu vienintelis savęs savininkas. De facto. Asmens susidvejinimas neturi nieko bendra su asmuo_koncepcija/kūnas_išraiška. Kadangi visi yra „savęs“ savininkai nėra nei vieno teisėto „kito“ savininko.
Nesuprantu kaip tai siejasi su diskusija.
Argumentas, kad Lietuvoje esant anarchijai visas Vilnius gali priklausyti vienam asmeniui yra lygus argumentui, kad pasaulyje esant anarchijai visas sausumos plotas „galėtų“ priklausyti vienam žmogui. Gali, bet dėl daugybės priežasčių to nebus. Taip pat jei būtų – dėl daugybės priežasčių tai nebūtų problema.
*defacto* minarchistinė monarchija – *nesąmonė*. Anarchijos atveju jokia (įteisinta) prievarta negalima, todėl minarchija neįmanoma. Jei gyventojai būtų verčiami įsikurti/pasilikti – tai būtų nusikaltimas (vergovė), ir žmonės galėtų nuo to gintis, o jei gyventojai mieste gyventų savanoriškai – tai būtų gryna anarchija.
Perėjimas iš prievartinės/valstybinės į privačią/anarchistinę daug kam būtų skausmingas (pvz. aš dabar kaupiu valstybinę pensiją, ir visa tai dings kartu su valstybe, nes grąžinti tai galima tik atimant iš kitų). Visgi: a) dabartinė sistema daug didesniam skaičiui žmonių ir didesniu mastu yra skausminga b) įsivyravus anarchijai teisės nebebūtų sistemingai pažeidžiamos, o esant privačiai agresijai galima efektyviai gintis.
Nežinau, ar tu anglų kalbos nemoki, ar pats imdamas tekstą iš konteksto pasiklydai, bet būtent tokia yra žmogaus prigimtis ir viskas kas parašyta yra gryna tiesa. Norėdamas suprasti – pažiūrėk prieš tai esantį knygos paragrafą, suprask kaip veikia specializacija ir išsiaiškink wiki ką reiškia aristokratija.
Per daug klaidingų teiginių supintų į vieną kamuolį – nematau prasmės narplioti.
Paskaitinėjau ištraukas, nesupratau kaip tai siejasi su diskusija.
Nesupratau kam skirta ir apie ką.
PS. Kitų žmonių pasisakymų (ar judėjimų teiginių) tam tikrais klausimais, jei jų pažiūros nesutampa su mano, nematau prasmės komentuoti. Taip pat nematau prasmės tai naudoti kaip argumentą diskusijoje.
Man atrodo, kad su tuo objektyvumu čia ne visai taip. Objektyvūs yra gamtos dėsniai, tai, kas dabar vyksta ar vyko. Loginiais argumentais taip pat buvo pagrįstas ir komunizmas, fašizmas ir visos kitos teorijos. Pasirinktos tik kitokios pirminės prielaidos. Pirminė prielaida, teigianti, jog žmogus yra vienintelis savęs savininkas, gali tik rodyti siekiamybę, bet ne objektyvų reiškinį. Juolab, kad tai objektyviai praktiškai neegzistuoja ir neegzistavo. Objektyvu, kad esame gamtos dalis, todėl kitaip ir negali būti.
Komunizmas ir fašizmas buvo ne pagrįsti loginiais argumentais, bet pateisinti aptakiais teiginiais, kurie buvo laikomi dogmomis ir nekvestionuojami. Pvz. kad ir komunistų teiginys, kad visi žmonės lygūs. Ką reiškia lygūs, kuo? Aišku, tokiu aptakiu teiginiu tikrai lengva “įrodyti” ką tik nori, tame tarpe ir turto nusavinimą, prievartinį darbą, represijas ir t.t.
Tai, kad kiekvienas žmogus yra savęs savininkas yra biologinis faktas. Socialine prasme šiuo metu taip nėra, nes pasitelkiant valstybinės prievartos mechanizmą nesunkiai galima valdyti (todėl ir turėti nuosavybę į) žmogaus turtą, laisvę, o neretai ir gyvybę. Visgi, tokios situacijos buvimas niekaip neįrodo jos teisėtumo.